Aktyvus investavimas prieš pasyvų

Kas geriau pigūs obuoliai ar brangūs apelsinai?

Man asmeniškai labiau patinka nebrangūs apelsinai, bet kaip pamatysite toliau, žmonės kažkodėl dažniausiai perka brangius obuolius. Niekaip nesuprantu kodėl… tikriausiai čia rinkodaros stebuklai.

Kaip ir daugelyje gyvenimo sričių investavime yra amžina tema kelianti daug aistrų tarp investavimo profesionalų ir akademikų – kas yra geriau aktyvus ar pasyvus investicijų valdymas?

Ši diskusija tęsiasi jau ne vieną dešimtmetį ir kaip visuomet yra dvi suinteresuotos pusės – tai aktyviai valdomų fondų valdytojai, kurie stengiasi pasiteisinti dėl didelių valdymo mokesčių ir indeksinių fondų valdytojai, kurie sako, kad pigi prekė nebūtinai yra bloga.

Kad geriau suprastumėme priešpriešą, turime apsibrėžti sąvokas.

Pasyvus investavimas arba indeksavimas

Pasyvus investavimas dažniausiai yra prilyginamas investavimui į rinkos vidurkį, dar kitaip vadinamą rinkos indeksą, kuris apima visų rinkoje dalyvaujančių bendrovių vertybinius popierius (pvz. akcijas), paskirstytus pagal išleistų vertybinių popierių rinkos vertę (kapitalizaciją). Kiekviena pasaulio birža turi savo indeksą, atspindintį pagrindinių akcijų prekiaujamų toje biržoje sąrašą. Tikriausiai ne kartą spaudoje matėte S&P 500 – tai JAV 500 didžiausių bendrovių, DAX – tai Vokietijos didžiausios bendrovės, Nikkei – Japonijos, FTSE 100 – Jungtinės karalystės 100 didžiausių bendrovių indeksas.

Taigi, pasyvus investuotojas tiesiog perka investicinio fondo vienetus, o fondas savo ruožtu nuperka ir laiko įmonių akcijas įtrauktas į tą indeksą. Tokiu būdu yra siekiama maksimaliai sumažinti investavimo kaštus, nes portfelio sudėtis keičiama ne dažniau kaip kartą per ketvirtį (ar pusmetį) ir tik tuomet, jeigu įvyksta pasikeitimų indekso sąraše. Tokiu būdu pasiekiamas minimalus fondo valdymo mokestis tesiekiantis 0.1 – 0.6% per metus.

Aktyvus investavimas

Kaip pastebėjau, dagelis pradedančiųjų investuotojų mano, kad aktyvus investavimas yra dažnas investicijų pirkimas – pardavimas. Tačiau profesionalūs investuotai tai tiesiog vadina prekiavimu (angl. trading). Prekiavimas yra visokeriopai skatinamas ir propaguojamas brokerių, nes jis generuoja jiems solidžius komisinius. Ir kaip jau anksčiau, teigiamų rezultatų pasiekia tik 1 – 2% geriausiųjų, likusieji gyvena viltimi sukurti savo pelningą prekiavimo sistemą, kuri prilygtų pinigų spausdinimo mašinai su „amžinuoju“ varikliu. Primena mokslo fantastiką, ar ne? (Plačiau apie tai: Ar pasitikėjimas savimi padeda investuoti?)

Jeigu apibrėžti pasyvų investavimą yra gana paprasta, tai apibrėžti aktyvų kitaip kaip: „visa kas liko“ būtų sunku. Pagrindinis aktyvaus investavimo bruožas yra siekis aplenkti rinką, t.y. indeksą. Aktyvaus investavimo atstovais save laiko daugiau nei 90% investicinių fondų, tai galima pamatyti pagal mokestį, imamą nuo valdomo turto vertės, jeigu jis didesnis negu 0.5 – 0.6% per metus, reiškia fondas turėtų būti aktyviai valdomas. Kitu atveju jus bando apgauti ir žodį aktyvus naudoja daugiau marketingo tikslais.

Aktyvų investicinį fondą galime apibūdinti kaip fondą, kurio valdytojai įvairiais jiems prieinamais būdais stengiasi pagerinti fondo pelningumą parinkdami investicijų sudėtį, ją keisdami ir tobulindami. (Plačiau apie tai: Aktyvūs investiciniai fondai prieš pasyviuosius)

Ko gero aktyviausi iš aktyvių fondų yra privataus kapitalo (angl. private equity) fondai, kurie ne tik aktyviai pasirenka į kurias bendroves investuoti, bet ir aktyviai dalyvauja tobulindami šių bendrovių veiklą – samdo vadovus, optimizuoja kaštus, padeda plėsti pardavimus į naujas rinkas ir aktyviai derasi parduodami įmonę naujiems savininkams. Tai aktyvus investavimas tikrąja to žodžio prasme.

„Daugiarankiai plėšikai“

Tačiau didžiausia aktyvių fondų grupė yra “užslėpti indeksuotojai” (angl. closet indexers), remiantis skirtingų tyrėjų duomenimis skirtingose šalyse jų yra nuo 25 iki 50% tarp visų save aktyviais deklaruojančių fondų.

Šie fondai paprastai investuoja remdamiesi kokiu nors indeksu, bet save pristato kaip aktyviai valdomus, nes jie siekia aplenkti indekso grąžą 0.1 – 0.2% per metus lengvai nukrypdami nuo indekso sudėties, nes ženklesni nukrypimai neša riziką atsilikti nuo indekso. Tačiau šių fondų imami mokesčiai skiriasi keleriopai. Pavyzdžiui, pasyvus indeksinis fondas paprastai taiko 0.1 – 0.2% mokestį nuo valdomo turto per metus, kuomet save vadinantis aktyviu fondas taiko 1 – 2% metinį mokestį, kas yra 10 kartų daugiau.

Tokių fondų yra daug tarp didelių gerai žinomų bankų, kurie investuoja ne į produktų kūrimą, bet į reklamą ir jos kiekį. Tokiu būdu jiems pavyksta parduoti obuolius už apelsinų kainą. Praėjusiais metais keletas JAV pensinių fondų ir Švedijos investuotojų, teismams pateikė ieškinius tokiems fondams, dėl apgaulingos reklamos ir apgaulingos mokesčių struktūros. Kaip pastebėjo dienraštis Financial Times vien Jungtinėje Karalystėje ekspertų vertinimu potenciali žala klientams yra skaičiuojama apie 3 milijardus svarų sterlingų permokėtų valdymo mokesčių. Panašu, kad bręsta naujas skandalas.

Daug būdų siekti didesnės laimės/grąžos

Kita didelė grupė, skirtingai nuo pirmosios, siekianti ženkliau aplenkti rinką, tai vertės investuotojai (angl. value investors). Tai investuotojai, kurie nuolatos ieško nuvertintų arba neįvertintų akcijų, t.y. kurių kaina yra žemesnė negu investuotojo apskaičiuota įmonės vertė. Žymiausias šios šakos atstovas yra žiniasklaidos labai mylimas Warren Baffett ir jo mokytojas Benjamin Graham. (Plačiau apie tai: Kaip Warren Buffett tapo turtingiausiu žmogumi pasaulyje?)

Šis investavimo stilius yra matematiškai paprastas, nes įmonės apytikslią vertę galima nustatyti keletu matematinių veiksmų, tačiau yra labai sunkus emociškai, nes dauguma šių įmonių savo tikrąją vertę pasiekia tik po keleto metų nuo investicijos pradžios ir šių įmonių vardai retai kada papuola į pirmuosius spaudos puslapius ar vakaro žinias, todėl investuotojams nėra žinomi.

Kitas gan populiarus aktyvaus investavimo stilius yra augimo akcijos (angl. growth stocks), t.y. kai investuojama remiantis akcijos kainos augimu (angl. momentum). Tai stilius, pagrįstas lūkesčiais dėl puikios kompanijos ateities. Kompanijai net ne būtina dirbti pelningai duotuoju metu, bet yra labai svarbu, kad kompanijos pajamos sparčiai augtų, potenciali rinka atrodytų beribė, o konkurencija beveik nuline. Šiandien tai puikiai iliustruoja daugelio socialinių tinklų ar biotechnologijų įmonių akcijos, arba internetinės bendroves 2000 – aisiais metais. Šiame investavimo stiliuje yra labai svarbu įžvelgti madingas tendencijas vartotojų ir investuotojų tarpe, taip kuo anksčiau nuspėjant kompanijų vardus vertus dėmesio ir investuotojų pinigų. Tačiau daug svarbiau yra laiku pasitraukti iš šio „surask kvailesnį už save“ žaidimo, kuomet kompanijos akcijų kaina paržengia visas racionalių lūkesčių ribas.

Sekanti aktyvaus investavimo specializacija, kuri tyrėjų duomenimis pasiekė apčiuopiamų ilgalaikių rezultatų, yra mažų įmonių akcijos (angl. small-cap). Tai iš tiesų daug laiko sąnaudų reikalaujanti sritis, kaip kad rankinis mezgimas ar kita neautomatizuota gamyba, nes informacija apie mažas įmones yra sunkiau prieinama bei jų bankroto tikimybė yra ženkliai didesnė, negu didelių įmonių, todėl yra būtina kruopšti atranka ir didelė diversifikacija. Tačiau keletas sėkmingai atrinktų įmonių gali sulaukti neregėtos sėkmės ir ženkliai pagerinti viso fondo rezultatus.

Vienas aktyvesnių investavimo būdų yra šiuo metu pasaulyje sparčiai populiarėjantis aktyvistų investavimas (angl. activist investing). Tai hibridinis stilius, kuomet fondas nusiperka dažniausiai iki 10% biržoje kotiruojamos įmonės akcijų ir siekia aktyviai dalyvauti įmonės valdyme, kaip tai daro privataus kapitalo atstovai, siūlydamas savo atstovus į įmonės valdybą, teikdamas viešus siūlymus įmonės vadovybei koreguoti įmonės veiklą akcininkams naudinga linkme. Žinomiausi šio stiliaus atstovai yra Pershing Square Capital Management su Bill Ackman, arba Icahn Management su Carl Icahn  priešakyje. Jų filosofija yra pagrįsta tuo, kad didelės įmonės neturi tikrųjų šeimininkų, todėl vadovybė niekieno neprižiūrima tenkina savo, bet ne akcininkų, tikslus – dideli atlyginimai, darbas smagiame draugų rate iki pensijos ir pan.

Kuo toliau į mišką tuo daugiau medžių

Vardijant toliau prieiname prie vis daugiau žinių ir patirties reikalaujančių investavimo stilių: tai „arbitražas“ kuomet ieškoma kainos neatitikimų tarp panašių instrumentų, „long/short“ kai vienos akcijos perkamos, o kitos pasiskolinus parduodamos, nes tikima „sugrįžimo prie vidurkio“ (angl. mean –reversion) teorija, kuri sako, kad jeigu turto kaina yra ženkliai nukrypusi nuo ilgalaikio vidurkio, ji anksčiau ar vėliau turėtų prie jo sugrįžti, „blogų skolų“ (angl. distressed debt) strategija, kai perkamos skolos su nuolaidomis; arba gelbėjamos bankrutuojančios įmonės (angl. turnaround) ir taip toliau.

Šios aukščiau išvardintos strategijos priskiriamos taip vadinamam „akcijų rankiojimo“ stiliui (angl. stock picking) arba „iš apačios į viršų“ (angl. bottom-up) kuomet „knaisiojamasi“ tarsi šieno kupetoje, kurioje yra virš 40000 įmonių akcijų, jeigu imsime viso pasaulio akcijų rinkas, ir bandoma surasti tuos dar nepastebėtus deimantus.

Kita priešingybė „iš apačios į viršų“ individualiam akcijų parinkimui yra „iš viršaus į apačią“ (angl. top-down), t.y. kai analizė pradėdama nuo globalaus paveikslo makroekonominiame (angl. global macro) lygmenyje ir bandoma nuspėti, kur judės valiutų kursai, palūkanų normos, žaliavų bei akcijų kainos, ar atskiri pramonės sektoriai. Tokiu būdu yra ieškoma investavimo galimybių po visą pasaulį ir judama nuo vieno regiono prie kito.

Visi paminėti (ir nepaminėti) aktyvaus investavimo stiliai reikalauja daug ir kruopštaus analitinio darbo, bei žinių ir patirties (o dažnai ir sėkmės), tam kad atpažinti perspektyvias investicijas. Anksčiau šis analitinis darbas buvo atliekamas rankiniu būdu. Dabar jis praktiškai neįsivaizduojamas be kompiuterio pagalbos. Didieji fondai yra įdarbinę tūkstančius serverių, kurie realiame laike stebi naujus finansinius rodiklius, naujienas, kainos pokyčius ir gali priimti sprendimus pirkti ar parduoti tam tikras akcijas akimirksniu – tai vadinama algoritmine prekyba (angl. algorythmic trading). Skaičiuojama, kad apie pusę šiandienos prekybos pasaulio finansų rinkose sudaro kompiuterių inicijuota prekyba. Ji patraukli tuo, kad kompiuteriai neturi emocijų ir sprendimus priima neįtakojami blogo/gero oro ar šeimyninių konfliktų. Vienintelis trūkumas, kad jie negali patys savęs tobulinti, bent jau kol kas, taip dar labiau didindami savo pranašumus. Juos šiandieną tobulina matematikos, fizikos ir informacinių technologijų mokslo daktarai (kartais viskas viename asmenyje) ir fondų valdytojais vis dažniau tampa ne ekonomistai bet matematikai.

O gal galima kažką paprasčiau?

Dar vienas stilius, kuris negali būti priskirtas nei vienai nei kitai stovyklai tai strateginis turto paskirstymas, nes jį galima pavadinti pasyviai – aktyviu. Skirtingų tyrėjų duomenimis jis paaiškina apie 90% gaunamos investicijų grąžos, t.y. Jūsų portfelio pelningumas priklauso nuo jo sudėtinių turto klasių ir paskirstymo pagal jas. (Plačiau apie tai: Kaip valdyti asmeninį investicijų portfelį?)

Kaip moksliniai tyrimai rodo, ilguoju laikotarpiu yra svarbiausia teisingai pasirinkti turto klases ir jų proporcijas bei jas ne dažniau kaip kartą per ketvirtį perbalansuoti – pabrangusias turto klases pamažinti parduodant, o atpigusias padidinti perkant daugiau tam, kad pastoviai išlaikyti pasitrinktas turto proporcijas pagal savo siektiną ilgalaikę grąžą ir priimtiną investicijų rizikingumą. Tokiu būdu pasiekiamas balansas tarp rizikos ir grąžos. Tokį portfelį su minimaliais kaštais galima sukonstruoti naudojant ETF – biržose prekiaujamus fondus. (Plačiau apie tai: Biržoje prekiaujami fondai – ETF)

Aišku, daugelis pasakys, kad tuomet investavimas tampa nuobodus. O kas sakė, kad investavimas turi būti kaip Disneilendas?

Kaip dauguma tyrimų parodė, aktyvus investavimas tik tam tikrais periodais aplenkia pasyvų investavimą, tačiau ilgame laikotarpyje jam pralaimi jeigu įvertinsime visus kaštus ir atmesime sėkmingiausius 10% fondų. Taip 20 – 25% aktyvių fondų aplenkia rinką ir dažnai ženkliai, tačiau tik 2 – 3% iš jų tai daro ilgiau negu 1 – 2 metus iš eilės. Kaip akademikai iliustravo, geriausiai pasirodę fondai dažnai pakliūva tarp blogiausių pasikeitus aplinkybėms. (Plačiau apie tai: Kokius investicinius rezultatus pasiekia profesionalai?)

Taigi, kaip visuomet ir investavime vienareikšmio atsakymo nėra, nes faktai rodo, kad stabiliai iš metų į metus pasiekti gerus rezultatus nepavyksta niekam – vienais laiko periodais, kai rinka stabiliai kyla, laimi pasyvūs, kitais laiko periodais, kai rinkose sumaištis, geriau sekasi aktyviesiems. Galiausiai tenka rinktis pagal savo charakterį: jeigu Jūs gyvenime esate aktyvus ir siekiate iššūkių – tikriausiai Jums prie širdies bus aktyviai valdomi fondai, tuo tarpu jeigu gerai jaučiatės neišsiskirdamas iš minios, tai pasyvus investavimas turėtų būti kaip tik Jums (kam remti ir taip prabangoje skęstančias įstaigas su gražiomis iškabomis).