Į ką geriausia investuoti?

0
4725

wall street 1068x712Tai bene dažniausiai užduodamas klausimas investicijų srityje. Tačiau kaip bebūtų gaila, vienareikšmio atsakymo nėra, nes tai priklauso nuo Jums priimtinos rizikos laipsnio, Jūsų dabartinio investicinio portfelio sudėties, amžiaus, investicijų ilgalaikiškumo ir aišku nuo ekonominio ciklo fazės. (Plačiau apie tai: Kaip pasirinkti tinkamą investicijų portfelio turto alokaciją?)

Kaip rašėme praėjusiame straipsnyje (Visą straipsnį rasite čia: Ekonominė teorija: kokios verslo ciklo stadijos išskiriamos ir kuo jos pasižymi?) ekonomika auga ciklais, kur kiekvienas ciklas turi keturias fazes kurias galime palyginti su metų laikais: pakilimas (pavasaris), bumas (vasara), lėtėjimas (ruduo), recesija (žiema). Kiekvienoje ciklo fazėje atskiros investicinio turto klasės auga skirtingai. Pamėginkime panagrinėti šias klases atskirai.

Pakilimas

Ekonomikai atsigaunant po recesijos pasirodo pirmieji optimizmo daigeliai, taigi įmonės ir vartotojai nors dar gyvena taupymo dvasia, yra priversti investuoti tam, kad atnaujinti labiausiai morališkai bei fiziškai nusidėvėjusias darbo priemones, o tai dažniausiai būna greičiausiai nusidėvinčios priemonės – kompiuteriai, programinė įranga, smulki buitinė technika – vienu žodžiu technologijos. Keisti šias priemones taip pat verčia sparti technologijų kaita. Todėl IT technologijų, puslaidininkių pramonės įmonės paprastai atsigavimo laikotarpiu auga greičiau negu kitos pramonės šakos.

Vartotojų nuotaikoms gerėjant jie pradeda sau leisti vieną kitą malonią smulkmeną, todėl atsigauna drabužių, avalynės, kosmetikos pardavimai tuo pačiu gerindami mažmeninių prekybininkų rezultatus.

Šio ciklo pradžioje taip pat verta pasidomėti ženkliai nuvertėjusiomis akcijomis, nes ciklinių sektorių bendrovės, kurios išgyveno iki recesijos pabaigos greičiausiai patiria mažesnę konkurenciją dėl bankrutavusių konkurentų (kaip tai nutiko bankų, automobilių gamintojų, statybos sektoriuose po praėjusios krizės). Apskritai atsigavimo fazėje akcijos ir įmonių obligacijos aplenkia kitas turto klases – valstybių obligacijas, žaliavas, nekilnojamąjį turtą ir pan.

Bumas

Ekonomikai įsibėgėjant tiek įmonių vadovai, tiek vartotojai vis labiau atveria pinigines stambesniems pirkiniams, todėl įrengimų, lėktuvų, automobilių ir kitos įrangos gamintojai gauna vis daugiau užsakymų, tad šių įmonių akcijos auga sparčiau negu kitų.

Vartotojai savo ruožtu pradeda dairytis naujų šaldytuvų, skalbimo mašinų, indaplovių ir panašių taip vadinimų „baltųjų daiktų“ (angl. white goods) bei stambesnės audio – video technikos. Taip pat pamažu atsigauna nekilnojamojo turto rinka ir yra pats laikas pirkti nekilnojamąjį turtą.

Ekonomikai pilnai įsibėgėjus atsigauna daugelis cikliškų pramonės sektorių, kurių gaminama produkcija turi ilgesnį 5 – 10 metų tarnavimo laikotarpį. Papratai ciklo aukščiausią tašką žymi rekordiniai įmonių pelnai, kurie skatina naujas didelio mąsto investicijas, kurios neapseina be statybų. Nuo įmonių neatsilieka ir gyventojai, norintys pagerinti gyvenimo sąlygas, taip prasideda statybų bumas. Taigi statybų įmonės išgyvena geriausius laikus. Kas blogiausia, politikai šiuo metu irgi nenori atsilikti ir daro nepamatuotas investicijas į nekilnojamą turtą taip dar daugiau įpildami žibalo į ir taip karštą statybų sektorių, vietoje to, kad palaukti kol ateis recesija ir statybų kainos nukris.

Kadangi visi gamybiniai pajėgumai, žmogiški ir gamtos resursai riboti ir jų negalima staiga padidinti, taigi gamintojai pradeda kelti kainas, nes paklausa tampa didesnė už galimą pasiūlą trumpuoju laikotarpiu. Tai bene vienintelė ciklo fazė kuomet galima gerai uždirbti investuojant į žaliavas.

Lėtėjimas

Kylant kainoms auga infliacija ir centriniai bankai imasi kelti palūkanas tam kad pristabdyti ekonominį augimą, t.y. kad ekonomika neperkaistų. Kylant bazinėms palūkanoms investicijos į ilgalaikius skolos vertybinius popierius (obligacijas) tampa nuostolingos. Taip pat kylant palūkanoms vis mažiau investicinių projektų tampa patrauklūs dėl to mažėja pramonės investicijos ir skolinimasis, taip prasideda lėtėjimo fazė.

Šioje fazėje sunkiau pradeda sektis mažoms įmonėms, todėl jų akcijų kainų augimas sustoja pirmiausiai, taigi jas ir reikėtų parduoti greičiausiai ir vengti naujų investicijų į augimo sektorius. Tačiau maisto, higienos, farmacijos prekėms paklausa išlieka ganėtinai stabili netgi ekonomikai lėtėjant – todėl šie sektoriai vadinami gynybiniais (angl. defensive). Kiti sektoriai neprarandantys pajamų yra elektros, šilumos gamintojai ir tiekėjai, iš dalies telekomai. Šių sektorių akcijos, jeigu ir ženkliai nekyla, turi mažiau rizikos kristi negu cikliški sektoriai.

Centriniams bankams nustojus kelti palūkanas patrauklios tampa ilgalaikės vyriausybių obligacijos. Mažėjant paklausai bei blogėjant nuotaikoms daugelis aktyvių investuotojų stengiasi atsikratyti cikliškų pramonės įmonių akcijų, nekilnojamo turto, žaliavų investicijų. Ir kuomet visi tai daro vienu metu visų rizikingų turto klasių kainos pradeda kristi su kiekviena diena greičiau – taip biržose kyla panika, o panika dar labiau greitina kainų kritimą. Tačiau saugių investicijų kaip aukštos kredito kokybės valstybių obligacijos kainos kyla – tai ir yra viena geriausių investicijų panikos laikotarpiu.

Recesija

Taip ateina ekonominė žiema – recesija. Recesijos metu gryni pinigai yra karalius (angl. cash is a king). Tai bene vienintelis laikotarpis, kuomet investuotojai prisimena, kad grynieji pinigai taip pat yra investicinio turto klasė, nes recesijos metu sekančią dieną būtinai rasite ką galima nusipirkti pigiau negu vakar dėl ženkliai krintančių akcijų, nekilnojamojo ir kito turto kainų.

Paprastai įsibėgėjus recesijai, ne jos pradžioje, galima investuoti į bet kurią turto klasę ir iš jos anksčiau ar vėliau uždirbtumėte, tik paprastai nedaugelis turime tam laisvų pinigų, nes ciklo viršuje prisipirkome ir reikalingo ir nereikalingo turto, pavyzdžiui tris butus, kelis automobilius, „perspektyvių“ greitai augančių įmonių akcijų ir panašiai nes visi pirko. Ir jeigu net ir turime atsitiktinai išsaugoję šiek tiek grynųjų bijome pirkti, nes vis dar gyvename mintimis, kad čia dar ne krizės pabaiga ir jų gali prireikti ateityje.

Tik seni patyrę vilkai tokie kaip Warrens Baffett pilnai atidaro piniginę ir investuoja plačiai, perka bankus, automobilių gamintojus, matyt jis neveltui vis kartoja: „Bijok, kai visi kiti yra godūs ir būk godus, kuomet visi kiti bijo“ (angl. be fearfull when others are gready, and be gready when others are fearfull).

Kaip elgtis?

Paskaičius kaip ir tampa aišku, kad atėjus recesijai – kai visi parduoda – reikia pirkti, o atėjus bumui –kuomet visi perka – reikia parduoti. Net ir mūsų senoliai sakydavo „roges žiemai ruošk vasarą“, bet dažniausiai visi puolame roges ruošt vėlyvą rudenį arba žiemai prasidėjus, nors nuspėti besikeičiančius metų laikus nėra taip sunku, ko nepasakysi apie ekonominį ciklą.

Nuspėti ekonominius ciklus yra sunku, nes nėra 100 proc. patikimų indikatorių, kurie signalizuotų kurioje ciklo fazėje šiuo metu yra konkrečios šalies ar pasaulio ekonomika. Pavyzdžiui, apie atėjusią recesiją mes sužinome praėjus pusei metų, nes ekonomistai paskelbia tai praėjus dviem ketvirčiams su neigiamu augimu iš eiles, tačiau rinka jau yra išparduota, kainos ženkliai nukritusios ir pardavinėti jau yra per vėlu. Todėl bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas nėra tinkamiausias indikatorius investiciniams sprendimams priimti.

Akcijų rinka yra kaip lydintis, priešakinis indikatorius (angl. leading indicator) ekonomikos sveikatai atspindėti, ji aplenkia ekonomiką apie 6 mėnesius, bet turi vienintelį trūkumą – jos lūkesčiai išsipildo tik kas antrą kartą. Tai reiškia, kad jeigu reaguosime kiekvieną kartą turėsime nulinį rezultatą.

Kyla natūralus klausimas – ar verta šokinėti pagal rinką? O čia jau filosofinis klausimas, nes jeigu peržvelgtume mokslinius tyrimus apie pasyvų (kuomet portfelio investicijų sudėtis beveik nekinta laikui bėgant) ir aktyvų investavimą (kuomet portfelis pastoviai pertvarkomas gavus naujos informacijos) nuomonės pasiskirstę daugmaž po lygiai. Tai primena situaciją, kuomet atsakymas priklauso nuo to, kas moka pinigus tyrėjams – jeigu aktyvių fondų valdytojai, tuomet tyrėjai randa įrodymų, kad aktyvus valdymas sukuria pridėtinę vertę (dažniausiai fondų valdytojams per didesnius mokesčius), o jeigu užsakovas yra pasyvaus valdymo propaguotojas, kaip pavyzdžiui Vanguard grupė, tuomet tyrėjai pagrįstai įrodo, kad tiesa yra pasyviųjų valdytojų pusėje, nes atskaičius didelius aktyvaus valdymo mokesčius indeksiniai fondai laimi.

Taigi išvada būtų tokia – geriausia investuoti į aktyvų fondą, bet su mažais valdymo mokesčiais, prilygstančiais indeksinio investicinio fondo mokesčiams (0.1 – 0.4% per metus), tačiau tokių kol kas dar nėra.

Iš ko susideda investicijų grąža?

Man šiame ginče teisingiausias pasirodė vieno iš ribotos rizikos fondų (angl. hedge fund) pradininko ir didžiausio pasaulyje tokio fondo Bridgewater Associates valdytojo Ray Dalio požiūris. Jis sako, kad jeigu investicinę grąžą išskirstysime į priežastis, dėl ko ji atsiranda, turėsime sekančią formulę:

Investicijų grąža = grynųjų pajamingumas + beta + alpha

Grynųjų pajamingumas – tai grąža, kurią nustato centriniai bankai ir ją apsprendžia vyraujanti infliacija.

Beta grąža – tai premija už prisiimtą riziką arba kitaip suminis įmonių dalyvaujančių akcijų biržoje pelno prieaugis, kuris savo ruožtu priklauso nuo augančio vartotojų skaičiaus (demografijos) ir vartojimo išlaidų (bendrosios gerovės arba BVP augimo vienam gyventojui).

Alpha grąža – tai investicijų valdytojo sumanumo rodiklis, parodantis kiek valdytojas/investuotojas sugebėjo aplenkti rinką. Ir kaip pastebėjo Ray Dalio, sudėjus visų investuotojų „sumanumo“ rodiklius gausime nulį, nes jeigu sumanus valdytojas perka tas akcijas, kažkas jas turi parduoti. Tad jeigu sumanus valdytojas uždirbo, tai reiškia, kad kažkas pradirbo tas akcijas pardavęs. Iš daugelio tyrimų galime pamatyti, kad daugiausiai uždirba aktyvūs profesionalūs investuotojai, kurių yra vienetai, taip vadinami „Protingi pinigai“ (angl. smart money) ir daugiausiai pradirba pavieniai investuotojai mėgėjai, kurie investuoja pripuolamai – laisvalaikiu, o pasyvūs investuotojai uždirba rinkos vidurkį. (Plačiau apie tai skaitykite čia: Kokius rezultatus pasiekia paprasti investuotojai?)

Taigi, kiekvienas investuotojas gali rinktis pagal savo charakterį ir įsitikinimus – ambicingi ir tikintys savo sėkme, bei sugebėjimais investuotojai greičiausiai rinksis investuoti aktyviai ir bandys aplenkti rinką ir papulti tarp tų 1 – 2% laimėtojų (arba 86% pralaimėtojų). Labai atsargūs, sakyčiau bailūs investuotojai, rinksis laikyti santaupas banke, kas taip pat rizikinga kaip ir kitos investicijos, nes bankai kartas nuo karto bankrutuoja.

Pragmatiški investuotojai greičiausiai rinksis investuoti pasyviai tam, kad sutaupyti nervų ir laiko, ir skirti savo laiką ir pastangas tobulėjimui savo pagrindinėje profesinėje veikloje, kuri atneša stabilius pinigų srautus, iš kurių 10 – 15% jie nukreipia į subalansuotą investicinį portfelį. (Plačiau apie tai: Diversifikuoto investicijų portfelio formavimas)

Na ir aišku atsiras sakančių, kad investuoti yra kvaila ir reikia „džiaugtis šia diena“ ir leisti pinigus „čia ir dabar“ nes rytojaus gali ir nebūti. Tokie „vartotojai“ yra šiandienos ekonomikos variklis, tačiau ateityje jie tampa visuomenės našta, kuomet užsimaukšlinę megztas beretes piktinasi, jog „valstybė jais nepasirūpina“. Tačiau šioje vietoje vėlgi galima būtų prisiminti senolių išmintį kuri sako – „Ką pasėsi, tą ir pjausi“.

NĖRA KOMENTARŲ

KOMENTUOTI

*