Skolos vertybiniai popieriai dažniausiai dar vadinami obligacijomis. Tai yra vertybiniai popieriai, pagal kuriuos jų emitentas, dar vadinamas išleidėju, tampa skolos vertybinių popierių savininko skolininku ir prisiima įsipareigojimus iš anksto nustatytais terminais išmokėti pagrindinę skolos sumą (nominalą) plius sukauptas palūkanas, jeigu jos buvo numatytos skolos vertybinių popierių išleidimo sąlygose.
Skolos vertybinių popierių kainų svyravimo amplitudė yra didesnė, lyginant su pinigų rinkos priemonėmis, atitinkamai ir rizika. Už skolos vertybinių popierių išpirkimą ir palūkanų mokėjimą yra atsakingas jų emitentas, t.y. valstybė, savivaldybė, įmonė ir pan., todėl investuotojas į šias finansines priemones prisiima emitento bankroto riziką. Labai dažnai, kalbant apie valstybines obligacijas, pradedantieji investuotojai turi klaidingą požiūrį, kad valstybės negali bankrutuoti. Valstybės bankrutuodavo ir anksčiau, bankrutuos ir ateityje. Tokių įvykių pasekmė – investuotojai praranda visą arba didžiąją dalį investuotos sumos. Galima būtų teigti, kad netgi šiuo metu pačia saugiausia valstybe laikoma JAV kažkada ateityje gali susidurti su skolos grąžinimo sunkumais ir paskelbti bankrotą.
Obligacijų kainos ir pelningumo priklausomybė
Yra būtina žinoti pagrindinę priklausomybę tarp obligacijos kainos ir rinkos palūkanų normos pokyčių. Skolos vertybinių popierių kaina juda priešingai rinkos palūkanų normai, t.y. jei rinkos palūkanų norma kyla, tokiu atveju obligacijų kaina krenta ir atvirkščiai, jei rinkos palūkanų norma krenta, tokių obligacijų kaina kyla. Taip pat reikėtų žinoti ir tai, kad obligacijas galima parduoti ir nesulaukus jų išpirkimo termino, o pardavimo rezultatas priklausys nuo to, kokia tuo metu bus situacija su rinkos palūkanomis. Jei nuo obligacijų įsigijimo momento jos bus padidėjusios, tai pardavimas gali būti nuostolingas. Tuo tarpu jei per obligacijų laikymo laikotarpį palūkanos bus sumažėjusios, tai kaip tik galima užsifiksuoti dar didesnį pelną.
Atsižvelgiant į šią obligacijų kainos ir palūkanų normos priklausomybę, dažniausiai yra rekomenduojama obligacijų dalį investicijų portfelyje didinti tuo metu, kai palūkanos yra didelės (jos anksčiau ar vėliau pradės mažėti), o mažinti tada, kai rinkos palūkanų normos yra žemos.
Obligacijų skirstymas
Obligacijas galima skirstyti įvairiais pjūviais. Pavyzdžiui, galima skirstyti pagal šalis: išsivysčiusių ir besivystančių šalių obligacijos. Išsivysčiusių šalių obligacijos dažniausiais bus vertinamos kaip saugesnės bei jų palūkanos bus žemesnės, tuo tarpu dar besivystančių šalių obligacijos dažniausiai bus laikomos rizikingesnėmis, tačiau ir tikėtinas pelningumas didesnis. Kalbant apie tos pačios šalies obligacijas, jas galima skirstyti į valstybines ir įmonių išleistas obligacijas. Natūralu, kad dažniausiai valstybinės obligacijos bus vertinamos kaip saugesnės lyginant su toje šalyje veikiančių bendrovių išleistomis obligacijomis.
Dar vienas būdas, kaip galima skirstyti skolos vertybinius popierius yra terminas iki išpirkimo. Obligacijų terminas gali svyruoti nuo 1 iki 30 ar net 100 metų (iki vienerių metų obligacijos būtų priskiriamos prie pinigų rinkos priemonių). Yra būtina žinoti, kad kuo obligacijų terminas iki išpirkimo ilgesnis, tuo obligacija rizikingesnė, taigi ir tikėtinas pelningumas turėtų būti didesnis. Esant vienodiems palūkanų normų pokyčiams, trumpesnio laikotarpio obligacijų kainos kinta mažiau nei ilgesnio laikotarpio.
Taigi, apibendrinant galima teigti, kad trumpo laikotarpio išsivysčiusių šalių valstybinės obligacijos bus saugiausios bei jų siūlomas pelningumas bus mažiausias (kartais tokios finansinės priemonės dar angliškai vadinamos Safe haven), tuo tarpu ilgo laikotarpio besivystančių šalių bendrovių obligacijos bus pačios rizikingiausios, tačiau ir jų tikėtinas pelningumas gali būti ypač didelis. (Plačiau apie tai: Investavimas į besivystančių rinkų obligacijas)
