Kodėl kvalifikuoto darbo užmokestis Lietuvoje daugeliui yra per mažas?
Absoliuti dauguma samdoje dirbančių žmonių yra nepatenkinti savo darbo užmokesčiu. Tą savo nepasitenkinimą jie išreiškia įvairiais būdais. Vieni – niurzgėdami ir kaltindami savo darbdavius, kiti – keisdami darbus savo šalyje ar emigruodami, treti – streikuodami, t.y., laikinai nutraukdami darbą. Na pagaliau, ketvirtieji – „streikuoja“ ilgai, kartais visą gyvenimą, atsisakydami dirbti už juos netenkinančią algą ir pasirinkdami kažkieno išlaikytinių statusą.
Akivaizdu, kad tokie nepasitenkinimo veiksmai negali motyvuoti dirbančių geresniems jų darbų rezultatams bei to geidžiamo užmokesčio šaltinių gerinimui.
Darbdavio pajamos yra baigtinės
Paradoksalu, bet tie besipiktinantieji yra įsitikinę, kad tuo jų darbo užmokesčio šaltiniu yra pats jų darbdavys. Todėl tik jo pareiga yra mokėti savo samdomiesiems tiek, kiek jie nori (įsivaizduoja ar reikalauja). Jie nesuvokia, kad darbdavys pats nesukuria to svajojamo darbo užmokesčio fondo. Tuos pinigus jam būtina iš kažkur pasitelkti.
Tiksliausiai šią situaciją apibūdino iškilus pereito amžiaus JAV pramoninkas Henris Fordas. Jis aiškino, kad „darbdavys įmonėse atlieka tik finansinio tarpininko vaidmenį. Jis surenka pinigus iš įmonės produkcijos pirkėjų ir tik dalį tų pinigų gali paskirstyti savo darbuotojų darbo apmokėjimui.“
Todėl kiekvieno darbuotojo darbo užmokestį lemia du pagrindiniai veiksniai: visuminės darbovietės pajamos ir jų paskirstymo (panaudojimo) taisyklės. Nesant pakankamai tų pajamų, visoms būtinoms įmonės veiklos išlaidoms padengti jų nepakanka. Negali pakakti pinigų ir darbuotojų algoms. Kita vertus, sumažėjus įmonės pajamoms, išlaikyti visiems darbuotojams buvusius darbo užmokesčių dydžius, o juo labiau – juos padidinti – tampa neįmanoma.
Darbo užmokesčio fondas – bendras darbdavių ir darbuotojų rūpestis
Prisimenant Henrio Fordo išaiškinimą apie esminį ir tik dalinį darbdavio vaidmenį įmonėse, darbuotojams irgi reikia imtis atsakomybės už esančias ir nešalinamas darbovietėje priežastis, kurios sąlygoja jose per mažus darbo užmokesčius. Pirmiausiai ir darbuotojai atsako už tai, kad jų įmonės produkcija generuoja per mažai pajamų. Taip nutinka dažnai, kai tos produkcijos kokybė ir vertė nėra aukšta, kainos žemos, o poreikis užimamoje rinkoje tokiai produkcijai yra labai menkas.
Deja, bet daugelis dirbančiųjų nė nebando domėtis tokios situacijos priežastimis ir nesuka sau galvos dėl savojo indėlio į tų priežasčių pašalinimą. Jie elgiasi tarsi vaikai: jiems reikia pinigų, ir juos duoti privalo globėjai – darbdaviai. Iš kur ir kaip jie atras tuos pinigus, reikalaujantiems – ne motais.
Noriu pabrėžti, kad išsakytomis mintimis, aš nenoriu perkelti visos atsakomybės nuo darbdavių ant darbuotojų galvų. Siekiu pagrįsti tiesą, kad darbovietės pajamų generavimas – yra bendras visų joje dirbančių žmonių tikslas, visuotinė pareiga.
Darbo užmokestį susikuriame patys
Kiekvienam dirbančiam būtina suvokti, kad bet kokio darbo procesas neišvengiamai generuoja išlaidas. Darbo užmokestis tas išlaidas papildo. Todėl visų jų padengimui būtinos pajamos, kurias, anot H. Fordo, suteikia darbo produkcijos pirkėjai, sumokėdami už gaunamą iš tos produkcijos naudą.
Didžiausia darbdavių klaida, kai jie visą atsakomybę už įmonės pajamas prisiima ant savęs, o darbuotojus verčia tik atlikti „savo darbą“, t.y., tik vykdyti nurodomas funkcijas ir pareigas. Tuo jie kerta šaką, kuri augintų darbovietės ekonominius vaisius. Ignoruodami savo darbuotojų intelektinio kapitalo galimą indėlį į įmonės pajamas, jie pasmerkia įmonę neišvengiamoms problemoms.
Tas problemas dėl per mažų profesinio darbo pajamų galima būtų efektyviau spręsti, keičiant visos mūsų visuomenės ir, pirmiausiai visų dirbančiųjų, suvokimą apie produktyvaus darbo esmę ir misiją. (Plačiau apie tai: Kaip ženkliai pasididinti savąsias pajamas?)
Kurkime reikšmingą vertę
Produktyvaus darbo ESMĖ – investicinė veikla, kuriant bei teikiant kitiems žmonėms reikalingą ir naudingą produkciją (prekes ir paslaugas), kurios atneša gamintojams ženklią investicinę grąžą.
Tokio darbo MISIJA – jo sukuriama produkcija privalo tenkinti jos vartotojų poreikius, spręsdama jų problemas ir tuo suteikdama jiems ženklią naudą, už kurią jie turėtų atsidėkoti, adekvačiai apmokėdami.
Toks darbo prasmės suvokimas jo atlikimo procesus sustato į logiškai grįstą investicinių trijų veiksmų seką: jų pradžioje yra sukuriama vertinga ir paklausi produkcija, po to ji parduodama jos naudotojams ir trečiame etape, pagal sugeneruotas pajamas, yra atlyginama tos produkcijos kūrėjams. Bet kokiu būdu pakeitus šią seką, atsiranda pavojus iškreipti ir darbo esmę, ir jo apmokėjimo moralinį teisingumą. Bet koks apmokėjimo būdas, nesusietas su darbo rezultatų verte ir jos teisingu (adekvačiu) apmokėjimu, nėra doras ir nemotyvuoja siekti vertingų to darbo rezultatų.
„Kuo platesniam žmonių ratui ir didesnės naudos suteikiu, tuo turtingesniu pats tampu“ tvirtino genialusis architektas – išradėjas Bakminsteris Fuleris.
Valdžios klaidos
Ekonomikos mokslų klasikai tvirtina, kad darbas, kuris apmokamas pagal dirbančiųjų išgyvenimo reikmes, o ne už jo rezultatus, prilyginamas vergo darbui. Toks darbas nebūna našus ir mažai gali pagerinti pačių dirbančiųjų bei visos visuomenės gyvenimo kokybę. Jis tampa atgrasus ir toleruotinas tik kaip išgyvenimo priemonė. Tokio darbo yra vengiama, imituojama, bėgama.
Didelį blogį produktyviam darbui atneša valdžios ir darbdavių naudojamas darbo užmokesčio suvienodinimas pagal minimalios algos ar „darbo rinkos“ normas. Tokiu būdu nėra vertinama ir skatinama dirbančiojo investicinė grąža. Kita vertus, toks apmokėjimo būdas remiasi lėšų perskirstymu. Geriausi darbuotojai faktiškai yra nubaudžiami, nesumokant jiems pelnyto atlygio, o prasti darbuotojai – premijuojami neužsidirbtais pinigais.
Užsienyje kitaip?
Pabaigai reikia atsakyti į aštriausią nūdienos klausimą: kodėl masiškai emigruojantys į Vakarų valstybes mūsų tautiečiai ten gauna atlyginimus kelis kartus didesnius, nei už panašų darbą mūsų šalyje?
Pirmiausiai todėl, kad jų darbas ten pasirinktose darbovietėse, joms atneša daug daugiau (penkis ir daugiau kartų !) pajamų iš ženkliai brangesnių ir didesnių pardavimų. Todėl užsienio darbdaviai sukaupia daug gausesnius darbo užmokesčio fondus, iš kurių kyla galimybės darbą apmokėti brangiau. Tai reiškia, kad sukūrus ar suradus ekonomiškai efektyvaus darbo darbovietę, joje galima užsitikrinti pakankamai aukštas profesinio darbo pajamas.