Investavimas į aukšto dividendinio pajamingumo akcijas

0
4648

Kas sudaro akcijų uždarbį?

Dauguma investuotojų, o ypač pradedančiųių, į bendrovių akcijas investuoja su vieninteliu tikslu – akcijos kainai pakilus jas bus galima parduoti brangiau. Tačiau ar kada nors savęs paklausėte kokie yra tikrieji investavimo į bendrovių akcijas pelno šaltiniai?

Pabandysiu pateikti vieną labai elementarų pavyzdį. Įsivaizduokite, kad pasaulyje yra viena akcijų rinka, kurioje galima įsigyti absoliučiai visų kompanijų akcijas. Tokiu atveju logiška būtų teigti, kad visų bendrovių pelno augimo tempas turėtų sutapti su bendrai visos ekonomikos augimo tempu. Taip pat labai tikėtina, kad iš uždirbto pelno bendrovės kasmet išmokės tam tikrus dividendus. Taigi ilgalaikis uždarbis iš investicijų į akcijas priklausys nuo dviejų dalykų: bendrovės pelno augimo ir išmokamų dividendų.

Tačiau jei vyrautų tik šie du veiksniai, tai akcijų kainos pasaulinėse akcijų biržose taip stipriai nesvyruotų. Trumpuoju laikotarpiu veikia dar ir trečiasis veiksnys – investuotojų lūkesčiai. Per pakankamai ilgą finansų rinkų istoriją ne kartą buvo periodų, kai investuotojų optimizmas didėdavo, dažnai tai būdavo susiję su gerėjančia ekonomine padėtimi. Kartu su didėjančiu investuotojų optimizmu jie būdavo linkę už akcijas mokėti daugiau. Tačiau po tokių perdėto optimizmo periodų visada sekdavo kita stadija, kai tarp investuotojų įsivyraudavo pesimizmas, investuotojai nusigręždavo nuo akcijų, pirkėjų būdavo mažiau. Tokiais periodais akcijas dažniausiai būdavo galima įsigyti su nemenka nuolaida.

Siekdamas visa tai pagrįsti faktais, pateiksiu Vanguard Group įkūrėjo John C. Bogle atliktos analizės apie JAV akcijų rinkos pastarųjų 110 metų pelno šaltinius analizės rezultatus. Remiantis jais galime daryti išvadą, kad per pastaruosius 110 metų praktiškai 99% bendros akcijų rinkos grąžos sudarė pelno augimas bei išmokami dividendai, tuo tarpu likęs 1 % – spekuliatyvūs kinos pokyčiai. Per analizuotą laikotarpį vidutinė metinė investicijų į JAV akcijas grąža siekė maždaug 9.6 %: bendrovių pelno augimas sudarė maždaug 5.0 % viso uždarbio, mokami dividendai – 4.5 %, tuo tarpu spekuliatyvioji dalis – 0.1 %.

Taip pat galima pastebėti, kad per analizuojamą periodą praktiškai visi dešimtmečiai būdavo teigiami (išskyrus ketvirtąjį dešimtmetį, per kurį įvyko „Didžioji depresija“), jei sumuotume tik pelno augimą ir mokamus dividendus. Tuo tarpu spakuliatyvūs pokyčiai svyravo ypač drastiškai. Tarkime per devintą ir dešimtą dešimtmečius vien tik spekuliatyvių prieaugių dalis sudarė daugiau nei 40 % visų prieaugių. Tuo tarpu paskutinį dešimtmetį, t.y. nuo 2000 iki 2010 metų, nors bendrovės didino pelną bei išmokėjo dividendus (6.8 % metinė grąža), tačiau per tą patį periodą investuotojų lūkesčiai gana ženkliai prasėjo, kas sąlygojo neigiamą 8.0 % metinę grąžą.

Taigi, pažvelgus į aukščiau pateiktus skaičius, manau drąsiai galima teigti, kad bendrovių mokami dividendai yra tokie pat svarbūs kaip ir pelno augimas. Plius reikia nepamiršti, kad dažnai už vadinamą bendrovių „augimo potencialą“ investuotojai linkę mokėti per daug, o tai lemia prastesnius ateities rezultatus.

Ar verta investuoti į aukšto dividendinio pajamingumo akcijas?

Šiuo metu mes jau žinome, kad ženklią akcijų uždarbio dalį sudaro išmokami dividendai. Tačiau kyla kitas klausimas: ar investuojant į didesnio dividendinio pajamingumo akcijas galima uždirbti daugiau, nei investuojant į mažai dividendų mokančias arba iš viso jų nemokančias kompanijas? Žemiau kaip tik yra pateikiama histograma, kuri atsako į šį klausimą.

Keli finansų ekspertai atliko tyrimą, kurio tikslas buvo tai išsiaiškinti. Kaip tyrimo objektą jie naudojo 500 stambiausių JAV bendrovių duomenis. Tyrimas buvo atliekamas už 1957 – 2006 metų periodą. Kiekvienų metų pradžioje stambiausios 500 JAV bendrovių būdavo surikiuojamos nuo didžiausio dividendinio pajamingumo iki mažiausio, tada visos jos būdavo padalinamos į 5 grupes po 100 bendrovių ir vieneriems metams investuojama į tokius 5 portfelius, o procedūra kartojama kasmet. Galutinis šio tyrimo rezultatas buvo tai, kad per tiriamąjį 49 metų laikotarpį strategija, kuri investavo į didžiausio dividendinio pajamingumo bendrovių akcijas pasiekė geriausią rezultatą – 14.22 % vidutinę metinę grąžą, ir net 3.09 % aplenkė S&P 500 akcijų indeksą (11.13 % vidutinė metinė grąža). Tuo tarpu investicija į žemiausio dividendinio pajamingumo bendrovių akcijas sugeneravo tik 9.69 % vidutinę metinę grąžą.

Kaip galima įgyvendinti tokią strategiją?

Tarkime JAV labai paplitusi “Dogs of the Dow” strategija. Investuojant pagal ją kiekvienais metais visas Dow Jones Industrial Average indeksą sudarančias 30 akcijų reikia sureitinguoti pagal jų dividendinį pajamingumą nuo didžiausio iki mažiausio ir vieneriems metams investuoti į 10 didžiausią dividendinį pajamingumą turinčių bendrovių. Tokia elementari strategija per 50 metų (nuo 1957 iki 2007 metų) vidutiniškai per metus uždirbo 14.08 %, arba 2.22 % daugiau nei pats indeksas. Identiška strategija su S&P 500 akcijų indeksu per minėtą laikotarpį būtų sugeneravusi net 15.71 % vidutinę metinę grąžą, t.y. 4.58 % daugiau nei indeksas.

Pavyzdžiui šiuo metu tarp didžiausio dividendinio pajamingumo bendrovių patenka tokios kaip: AT&T – 5.97 %, Verizon – 5.23 %, Merck – 4.72 %, Pfizer – 3.84 % ir DuPont – 3.79 %.

Ar verta investuoti į aukšto dividendinio pajamingumo šalis?

Visiškai tokį patį investavimo metodą galima taikyti ne tik atskiroms akcijoms, bet ir šalims. Tai yra iš konkrečios imties šalių yra atrenkamos tos, kurios pasižymi aukščiausiu dividendiniu pajamingumu, investuojama vieneriem metams, o praėjus šiam terminui procesas pakartojamas iš naujo. Keli autoriai tą pabandė atlikti su 19 šalių už pastarųjų 111 metų periodą. Kad ir kaip bebūtų keista, jų gautas rezultatas atitiko lūkesčius, t.y. aukštesnio dividendinio pajamingumo šalys per analizuotą istoriją sugeneravo geresnius rezultatus nei žemesnio pajamingumo šalys. Tokia tendencija buvo pastebima ne tik imant visą laikotarpį, tačiau ir analizuojant skirtingus periodus (žiūrėti žemiau pateiktą histogramą).

Kaip tokią strategiją galima įgyvendinti praktikoje?

Šiuo metu yra pakankamai daug įvairių produktų, kurie leidžia pasiekti vienos ar kitos šalies akcijų rinką. Vienas iš tokių produktų būtų JAV biržoje prekiaujami indeksiniai fondai, dar kitaip vadinami ETF (angl. Exchange Traded Fund). Tarkime šiuo metu galima suskaičiuoti iki 37 šalių JAV biržoje prekiaujamų fondų, kai tuo tarpu į pasaulinį akcijų indeksą yra įtrauktos tik 46 šalys. Tuo tarpu minėtos 37 šalys pasauliniame akcijų indekse sudaro net 98.5 %.

Bandant tokią strategiją įgyvendinti praktiškai, visų pirma reikėtų atsakyti į klausimą, kiek ir kokios šalys bus analizuojamos? Pavyzdžiui gali būti atrinkinėjama iš absoliučiai visų šalių arba tik iš 20 stambiausių. Sekantis klausimas, į kurį reikėtų atsakyti: kiek šalių bus atrenkama kasmet? Šiuo atveju dažniausiai rekomenduojama, kad šalių skaičius svyruotų tarp 5 ir 10, pavyzdžiui tai galėtų būti 10 % visų analizuojamų šalių. Na ir galiausiai atlikus analizę bei susidarius sąrašą reikia vieneriems metams į visas pasirinktas šalis investuoti po lygią dalį investicijų portfelio ir tokį procesą kartoti kasmet.

Analizuojant minėtus 37 šalių fondus šiuo metu tarp aukščiausio dividendinio pajamingumo šalių galima sutikti tokias kaip: Brazilija – 6.03 %, Ispanija – 5.82 %, Australija – 4.56 %, Singapūras – 4.24 % ir Izraelis – 4.18 %.

Ar įmanoma tokią strategiją pritaikyti Lietuvoje?

Teoriškai, tokią strategiją pritaikyti Lietuvos biržoje listinguojamoms bendrovėms būtų įmanoma. Paprasčiausias variantas būtų toks: visas, į OMX Vilnius akcijų indeksą įtrauktas bendroves, kurių pagal paskutinius duomenis yra 26, surikiuoti pagal dividendinį pajamingumą nuo didžiausio iki žemiausio ir lygiomis dalimis investuoti į pirmas 5, kas sudarytų maždaug 20% visos imties.

Tačiau visų pirma reikia suprasti, kad kol kas nebuvo atlikta arba paviešinta jokių istorinių testų, kurie patvirtintų arba paneigtų panašios strategijos rezultatus Lietuvos biržoje. Taigi tokią strategija galima naudoti tik tikintis, kad panašūs principai, kurie galioja užsienyje, turėtų veikti ir pas mus. Taip pat reikia nepamiršti, kad Lietuvos akcijų biržoje apyvartos yra ganėtinai menos, o tai vėlgi gali būti kaip barjeras, norint panašią strategiją įgyvendinti su didesnėmis sumomis.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, šiuo metu į OMX Vilnius akcijų indeksą iš viso patenka 26 kompanijos. Žemiau yra pateikiamas 10 didžiausią dividendinį pajamingumą turinčių bendrovių sarašas. Kaip galima pastebėti, Lietuvos dujų dividendinis pajamingumas yra pats didžiausias – 12.63 %.

Išvados

 Analizuodami daugybę investavimo į akcijas strategijų galiausiai dauguma supras, kad per ilgą laikotarpį geriausiai veikia tai, kas yra paprasta, o aukščiau aprašyta strategija tikrai yra pakankamai paprasta, nereikalauja daug laiko, taip pat nereikia dažnai atlikinėti sandorių. Būtent šie elementai leidžia tikėtis šiek tiek geresnių vidutinių metinių rezultatų, nei rinkos vidurkis.

Tačiau taip reikia nepamiršti, kad tokia investavimo strtaegija rinkos vidurkių gali neaplenkti net ir kelis metus iš eilės, plius ji neapsaugo nuo didelių trumpalaikių akcijų verčių svyravimų, kurie kaip jau dauguma žino, vienerių metų bėgyje gali siekti iki -50 % ar net daugiau.

Autorius: Artūras Milevskis, UAB Synergy Finance investicijų valdymo skyriaus vadovas

NĖRA KOMENTARŲ

KOMENTUOTI