Kinų mąstytojas Konfucijus yra pasakęs: „Gyvenimas yra labai paprastas, bet mes primygtinai darome jį sudėtingu.“
Investavimas, kaip ir gyvenimas, nėra sudėtingas dalykas, tačiau tam, kad jį suprasti geriau, verta įsigilinti į sekančias sritis: istoriją, politiką, ekonomiką ir psichologiją.
Istorija – tai politinė–ekonominė raida ir jos įtaka finansinėms rinkoms. Tam, kad taptume geresniu investuotoju, turime suprasti tarpusavyje susijusių ryšių mechanizmą kaip skirtingi įvykiai veikia ekonominės veiklos pelningumą bei skirtingus finansinius instrumentus.
Politika – šios srities įtaka yra banguota, nes gerais ekonominiais laikais vargiai ar juos galės ženkliai pagadinti net pats kvailiausiais politikas, tačiau ji tampa labai svarbi kritiniais momentais, kai užklumpa krizės, konfliktai ar kitokios suirutės.
Ekonomika – tai kaip svertų sistema, kur pajudinus vieną svirtelę sujuda visas mechanizmas ir galutinė įtaka yra ganėtinai sunkiai prognozuojama, nes įtakos santykis tarp atskirų ekonomikos svertų keičiasi laike, t.y. skirtingais laiko momentais atlikę tą patį veiksmą gausime skirtingus rezultatus. Tai ir yra esminis skirtumas nuo fundamentaliųjų mokslų, kur atliekant eksperimentą kiekvieną kartą gauname tą patį rezultatą.
Psichologija – tai sritis, kuri padeda atsakyti, bent jau iš dalies, kodėl kartojant ekonominius eksperimentus rezultatai gaunasi skirtingi – mes gi žmonės, o žmonės ir daro didžiausią įtaką ekonominiams bei investavimo procesams ir sprendimams. (Plačiau apie tai: Pagrindinės investuotojų emocijos: godumas, baimė ir viltis).
Na ir aišku finansiniai instrumentai, matematika, bei statistika. Daugelis investuotojų pradeda semtis žinių būtent nuo čia, nes tai yra greičiausias ir lengviausias kelias pradėti investuoti. Bet gal dėlto ir turime situaciją, kad finansinės rinkos juda atsitiktinėmis trajektorijomis, nes daugelis investuotojų iki galo taip ir nesupranta ryšio tarp priežasties ir pasekmės, t.y. kodėl akcijų kaina kyla arba krenta, arba kodėl vienos valiutos pinga kitos brangsta. Tačiau šiuos techninius dalykus paliksime kitiems straipsniams. Tuo tarpu šiame straipsnyje panagrinėsime ekonomiką.
Svarbiausi ekonominės teorijos faktai
Ko gero tai, kad ekonomika ilgalaikėje perspektyvoje auga dėl demografinių priežasčių, t.y. gyventojų prieaugio, bei technologinių atradimų, kas įgalina dirbti efektyviau, t.y. pagaminti daugiau per tą patį laiko tarpą, taip padidinant savo pajamas kas ir kelia ekonomikos augimą, kuris yra matuojamas bendruoju vidaus produktu (BVP), o tiksliau jo pokyčiu.
BVP tai suma visų šalyje gautų atlyginimų, įmonių pelnų, palūkanų ir sumokėtų mokesčių bei įrangos nusidėvėjimo, jeigu skaičiuosime per pajamų prizmę. BVP galima apskaičiuoti ir per išlaidų prizmę arba suvartojimą tai suma visų gyventojų ir valstybės išlaidų bei padarytų investicijų į pastatus, įrengimus ar infrastruktūrą, plius prekybos su užsieniu balansas (teigiamas kai eksportas didesnis už importą kelia BVP, o jeigu importuojama daugiau negu eksportuojama, ką Lietuva visą laiką darė, tai mažina BVP). (Plačiau apie tai: Pagrindiniai makroekonominiai rodikliai)
Taigi, pagrindinis ekonomikos variklis ir silpniausioji ekonomikos dalis yra vartotojas, kuris uždaro visą ekonominę grandinę (iškasti –> apdirbti –> išreklamuoti –> parduoti –> suvartoti). Dėl vartotojo nuotaikų nepastovumo ekonomika linkusi keisti savo vystymosi greitį nuo greito bėgimo iki visiškos stagnacijos priklausomai nuo žmogiškos psichologijos perdėto optimizmo pakilimo laikotarpiais ir perdėto pesimizmo nuosmukio metu. Tai vadinama ekonominiais ciklais.
Ekonomikos ciklai
Ekonominį ciklą galima suskirstyti i keturias fazes (kaip ir metų laikus): ankstyvasis pakilimas (pavasaris), klestėjimas (vasara), ankstyvoji recesija (ruduo) ir recesija (žiema). Skirtinguose verslo ciklo etapuose skirtingos turto klasės dėl įvairių ekonominių priežasčių bei dėl nukrypimų, susijusių su investuotojų psichologija, elgiasi skirtingai.
Panagrinėkime kiekvieną ciklo stadiją atskirai.
Ekonominis pavasaris
Ankstyvasis atsigavimas (ekonominis pavasaris) kaip ir pavasariniai orai yra pereinamieji, kuomet jau pastebime kur ne kur bedygstančius optimizmo daigelius, bet dar daug kur tvyro įšalas. Ekonominiais terminais kalbant augimas dar artimas nuliui, bet jau tampa teigiamas, nes neženklūs atsigavimai yra gesinami vis dar nesibaigiančių bankrotų, tačiau bedarbių skaičius nustoja augęs ir palengva pradeda mažėti, vartotojų pasitikėjimo rodiklis pradeda neženkliai augti, nes atsiranda šiokia tokia viltis dėl galimybės gauti darbą, o turintys darbą jaučiasi saugiau dėl savo ateities ir nustoja galvoti apie dar didesnį taupymą ir vartojimo atsisakymą. Tuo metu paprastai aktyviai reiškiasi centriniai bankai mažindami palūkanų normas tam, kad skatintų skolinimąsi. Gerėjant vartotojų lūkesčiams palengva atsigauna būtiniausių ir mažiau būtinų prekių paklausa. Paklausai atsigaunant mažmenininkams ir gamintojams reikia naujų darbuotojų, o šie nauji darbuotojai papildo vartotojų gretas, nes jie jaučiasi patikimiau dėl savo ateities. Taip pamažu pradeda įsisukti ekonomikos mašina, darbuotojai turintys darbą ir besijaučiantys geriau dėl savo ateities kreipiasi į bankus dėl paskolų, ir jeigu bankai yra pakankamai sveiki, t.y. turi pinigų ir jų neslegia blogų paskolų našta po praėjusios krizės, pradeda skolinti taip dar labiau skatindami vartojimą.
Pramoninkai ir paslaugų sferos verslininkai matydami teigiamas augimo tendencijas kreipiasi į bankus dėl paskolų plėtrai (statyboms, naujiems našesniems įrenginiams, arba kitai gamybos plėtrai), o verslo plėtra skatina naujų darbo vietų kūrimą, bei nauji darbuotojai papildo vartotojų gretas. Galiausiai nedarbas pradeda mažėti. Jeigu tuo metu pasaulyje neįvyksta didesnių sukrėtimų – karų, revoliucijų ar stichinių nelaimių, ekonomika didindama apsukas pereina i klestėjimo fazę – vasarą.
Ekonomikos vasara – bumas
Paprastai ši klestėjimo fazė yra nestabili būsena – joje ekonomikai išsilaikyti yra labai sunku, nes augimo tempas aplenkia gyventojų prieaugio ir produktyvumo didėjimą, t.y. gyvenama ateities sąskaita.
Šioje stadijoje vartotojų optimizmas pasiekia savo viršūnę ir jeigu tai užtrunka keletą metų vartotojai pradeda galvoti kad „aukso amžius“ truks amžinai ir puola pirkti naujus automobilius, keliauti, statyti naujus namus, vienu žodžiu „nepamatuotai“ vartoti.
Dėl ženkliai padidėjusios paklausos pradeda trūkti tiek darbo rankų, tiek gamybos pajėgumų ir kai kurių produktų, todėl optimistiškai nusiteikę vartotojai sutinka permokėti tik todėl, kad gautų norimus produktus čia ir dabar, o darbuotojai drąsiai prašo atlyginimo pakėlimo nes „lauke nebestovi bedarbių eilė“.
Labai dažnai vyriausybė papila žibalo į ugnį vystydama savo „genialius“ plėtros projektus tam, kad bet kokia kaina išlaikytų biudžeto trūkumą (deficitą). Dėl to atlyginimai ir kainos pradeda augti, kas ekonomikoje vadinama infliacija. Ji pradeda reikštis nedarbo lygiui nukritus žemiau 5 – 6 proc. Pamatęs kylančią infliaciją centrinis bankas imasi priemonių ją suvaldyti, nes įsisukusi infliacija gali tapti nevaldoma ir pakenkti augimui, todėl pradeda kelti palūkanų normas taip bandydamas pabranginti paskolas ir sustabdyti naujų paskolų išdavimus.
Ženkliai pakilus palūkanoms dalis investicinių projektų tampa nepelningi ir materialinės investicijos pradeda slopti tuo pačiu mažindamos BVP augimą. Taip ekonomika pradeda lėtėti. Vartotojai taip pat pradeda suvokti, kad nekilnojamas turtas nebebrangs amžinai ir nustoja pirkę antrus ar trečius namus. Tačiau statytojai dar turi neužbaigtų projektų ir „stumia“ juos į rinką, o spekuliantai skuba atsikratyti perteklinio nekilnojamojo turto. Dėl to prasideda varžybos, kas greičiau parduos perteklinį turtą ir pradeda leisti pardavimo kainas.
Stojant paklausai verslininkai dar labiau pradeda stabdyti plėtrą ir pradeda atleidinėti darbuotojus. Prasidėjus atleidimams vartotojų pasitikėjimas staiga smunka ir ekonomika pereina i sekančią lėtėjimo fazę – ankstyvąją recesiją. Darbuotojai krenta iš darbo rinkos kaip lapai atėjus rudeniui.
Ekonomikos ruduo
Ankstyvojoje recesijoje infliacija palengva pradeda mažėti, atleidimai intensyvėja, krenta gamybos apimtys, o gamintojų atsargos sandėliuose auga, naujos statybos beveik sustoja. Prasideda įmonių bankrotai, o paskolos lieka neapmokėtos.
Tie bankai, kurie drąsiausiai dalijo kreditus bumo laikotarpiu susiduria su sunkumais, nes bankas savo turimą kapitalą perskolina 10 – 20 kartų (liūdnai pagarsėjęs Lehman Brothers tai buvo padaręs dagiau negu 30 kartų). Prasideda bankų griūtis, kuomet paprasti indėlininkai nuo kiekvienos žinutės krūpčioja kaip drebulės lapai ir neišlaikę puola atsiimti indėlius grynais pinigais, tačiau bankai negali atsiimti paskolų iš įmonių, nes paskolos terminas dar nesuėjęs, o šios aišku neturi pasiskolintų pinigų, nes juos investavo į gamybą ir pinigai dar nesugrįžo pelno pavidalu. Todėl bankininkai dažniausiai atima pinigus iš dar grynųjų turinčių įmonių taip dar labiau apsunkindami šių įmonių veiklą, ir bankrotų banga pasiekia apogėjų.
Ekonomikos žiema – recesija
Na ir aišku taip ateina ekonominė žiema – recesija, kuomet ekonomika ženkliai traukiasi. Ekonomikos susitraukimas priklauso nuo to, kiek ji buvo aplenkusi natūralaus vystymosi tempą – kuo aukščiau iššoki tuo žemiau krenti (aišku ir labiau skauda). Jeigu šis procesas užsitęsia, recesija gali pereiti į depresiją. Kaip liaudyje yra juokaujama: kuo skiriasi recesija ir depresija? Atsakymas: „Recesija – tai kuomet kaimynas praranda darbą, o depresija kuomet darbo netenki tu.“ (Tikriausiai dar daugelis iš mūsų prisimename tuos laikus).
Tokioje situacijoje dažniausiai turi įsikišti vyriausybė, kuri dažniausiai iš pradžių nuverčiama, nes ji yra kalčiausia, kad nesustabdė mūsų nuo besaikio vartojimo, o nauja vyriausybė sukasi kaip išmano: kas didina mokesčius, kad surinktų didesni biudžetą nuo mažesnio skaičiaus dirbančiųjų ir vos galą su galu suduriančių verslininkų, kas skolinasi kaip patrakęs, jeigu dar kas skolina už bet kokias palūkanas, tam kad išlaikyti tą patį valdininkų kiekį besitraukiančioje ekonomikoje ir pan.
Kaip ir viskas skamba logiškai, valstybė turi išlaidauti plėtodama infrastruktūrą kuomet kiti taupo ir taip sukurti taip trūkstamas darbo vietas. Tačiau dažniausiai pinigai jau būna išleisti bumo metu, nors tuomet reikėjo elgtis priešingai – taupyti ir mažinti skolas. Paprastai tokioms „anticiklinėms“ vyriausybėms visi noriai skolina netgi krizės metu, nes prasidėjus krizei jų skolos lygis yra vienas mažiausių (pavyzdžiui, taip elgiasi Skandinavijos valstybės keletą pastarųjų dešimtmečių).
Visi šie skirstymai yra sąlyginiai, nes ekonomikoje labai sunku tiksliai apibrėžti, kada prasideda viena ekonomikos fazė ir kada pereinama į kitą. Čia panašiai kaip su galvos skausmu – labai sunku pastebėti, kada tiksliai jis prasideda arba baigiasi, bet lengvai galime pasakyti ar dabar skauda galvą ar ne. Be to, nors ir istorija kartojasi tačiau kiekvieną kartą kitaip – kritimo dydis ir greitis būna skirtingi kaip ir atsigavimo laikas. Mokslininkų skaičiavimais recesijos trunka apie 15% laiko (pokariniu laikotarpiu), t.y. 1 metai iš 7, nors anksčiau jos sudarydavo virš 30% ekonominio ciklo – apie 1.5 metų iš 5 ir kartodavosi žymiai dažniau.
Visi šie procesai veikia finansų rinkas, tiksliau jie paveikia žmones, kurie priima investicinius sprendimus parduoti ar pirkti ir šie sprendimai atsispindi finansų rinkose. Kituose straipsniuose panagrinėsime, kokie ekonominiai indikatoriai gali padėti stebėti ekonominį ciklą ir kaip šie procesai persiduoda finansų rinkoms bei kaip veikia skirtingus investavimo instrumentus. (Plačiau apie tai: Į ką geriausia investuoti?)
