Investiciniai fondai – ką reikia žinoti?

0
3096

finansu rinka 10 1200x800Kas yra investicinis fondas?

Investicinis fondas – tai daugelio investuotojų sunešti pinigai, investuojami į akcijas, obligacijas, pinigų rinkos priemones, kitus vertybinius popierius ar jų derinius. Šių investicinių priemonių rinkinys vadinamas fondo investicijų portfeliu. Fondo turtas yra visų investicijų rinkinys ir piniginės lėšos. Laikui einant jis kinta – dėl gaunamų pajamų (dividendų ir palūkanų), pelno arba nuostolio, fondui pardavus investicinę priemonę, dėl padidėjusios arba sumažėjusios investicinių priemonių vertės, dėl naujų fondo dalyvių įmokėtų piniginių įnašų arba išeinančių iš fondo dalyvių atsiimamų pinigų.

Būsimam fondo dalyviui įmokėjus piniginį įnašą, pinigai konvertuojami į investicinius vienetus, atsižvelgiant į investicinio vieneto kainą. Pavyzdžiui, jei norintis investuoti į investicinį fondą asmuo įmoka 1000 eurų ir nustatoma, kad vieno investicinio vieneto (fondo akcijos) vertė lygi 100 eurų, tai naujojo fondo dalyvio sąskaitoje bus 10 investicinių vienetų, arba akcijų. Fondo turtas priklauso visiems fondo dalyviams, proporcingai jų turimų investicinių vienetų (fondo akcijų) skaičiui. (Plačiau apie tai: Investiciniai fondai – populiariausia ir efektyviausia finansinė priemonė)

Investicinių fondų rūšys

Pagal tai, į kokias finansines priemones fondas investuoja, galima skirti tris pagrindines fondų rūšis: pinigų rinkos priemonių fondus, obligacijų (skolos vertybinių popierių) fondus ir akcijų (nuosavybės vertybinių popierių) fondus. Fondai gali būti ir mišrūs, pavyzdžiui, 30 procentų pinigų investuojama į akcijas, 70 procentų – į obligacijas. Fondai skiriasi pajamomis ir rizika. Dažniausiai galimybė gauti didesnes pajamas reiškia ir didesnius investicinio vieneto vertės svyravimus, t.y. didėja rizika uždirbti mažiau, nei tikėtasi, arba net atsiimti mažiau pinigų, nei buvo įdėta į fondą. To nereikėtų pamiršti renkantis fondą.

Pinigų rinkos priemonių fondai. Šie fondai yra mažesnės rizikos. Jų investicijų portfelius sudaro pinigų rinkos priemonės: bankų indėlių sertifikatai, komerciniai vekseliai, bankų akceptai, valstybės ar savivaldybės vekseliai ir pan. Šios pinigų rinkos priemonės reiškia trumpalaikį skolinimą patikimoms institucijoms: vyriausybei, savivaldybei, bankams ir kt. Pinigų rinkos priemonių fondams būdingos mažos, bet pastovios pajamos. (Plačiau apie tai: Pinigų rinkos priemonės) Dėl mažo šių fondų pajamingumo reikėtų atsižvelgti į infliacijos riziką. Kai kainos šalyje auga sparčiai, pinigai (taip pat ir laikomi fonde) nuvertėja, todėl, jei fondo pajamingumas mažas, pajamos gali nekompensuoti pinigų nuvertėjimo. Tokiu atveju realių pajamų negaunama.

Obligacijų fondai. Šių fondų portfelį sudaro įvairios obligacijos, kurių terminai ir leidėjai gali skirtis. Obligacijų fondai teikia pastovias pajamas, kurios dažniausiai būna didesnės už pinigų rinkos priemonių fondų pajamas. Kadangi obligacijos gali būti labai įvairios, tai ir fondai, investuojantys į jas, gali labai skirtis pajamingumu ir rizika. (Plačiau apie tai: Obligacijos – ką reikia žinoti?)

Akcijų fondai – tai fondai, investuojantys į akcijas. Akcijų fondai pasižymi dideliu pajamingumu ir didele rizika. Investavus trumpam laikui, galima nemažai uždirbti, tačiau gali atsitikti ir taip, kad susigrąžinsite kur kas mažiau, nei investavote. Akcijų fondo vertė gali kilti ir kristi labai greitai, fondo turtą sudarančių akcijų kainos gali svyruoti dėl daugelio priežasčių, pavyzdžiui, dėl bendrų ekonominių sąlygų ar tam tikrų produktų paklausos pokyčių. Dažniausiai fondo turto nuvertėjimą nepalankiu metu kompensuoja fondo turto vertės augimas, kai ekonominės sąlygos yra palankios. Dėl tokių turto vertės svyravimų į akcijų fondus patariama investuoti ilgam laikui. (Plačiau apie tai: Akcijos – ką reikia žinoti?)

Akcijų fondų gali būti įvairių:

Augimo fondai investuoja į perspektyvių įmonių akcijas ir tikisi, kad šių akcijų kaina kils.

Pajamų fondai investuoja į akcijas, už kurias reguliariai gaunami dividendai.

Indekso fondai investuoja į akcijas, kurios sudaro pasirinktą indeksą. Indeksas – tai rodiklis, kuris parodo, ar tam tikrų įmonių akcijų kainos kyla, ar krinta. Pavyzdžiui, jei indeksą sudaro 50 didžiausių šalies įmonių, toks indekso fondas investuos į 50 didžiausių šalies įmonių akcijas. (Plačiau apie tai: Aktyvūs investiciniai fondai prieš pasyviuosius)

Šakiniai fondai specializuojasi investuodami į akcijas tam tikroje ūkio šakoje ar segmente, pavyzdžiui, į technologijos bendrovių arba vartojimo prekių gamintojų akcijas.

Fondų fondai. Šių fondų turtas yra netiesiogiai investuojamas į akcijas, obligacijas, pinigų rinkos priemones, įsigyjant kitų kolektyvinio investavimo subjektų vienetų ar akcijų. Fondų fondai kuriami siekiant užtikrinti didesnį investicijų diversifikaciją, nei jos diversifikuojamos investuojant į vieną įprastinį kolektyvinio investavimo subjektą. Į šiuos fondus siūloma investuoti mažą investavimo patirtį turintiems asmenims. Paprastai fondų fondo mokesčiai būna didesni nei įprasto investicinio fondo, nes fondų fondas neišvengia dvigubo apmokestinimo, t.y. be fondų fondo valdytojo nustatytų atskaitymų, taikomi ir kitų fondų, į kuriuos investuojamas fondų fondo turtas, atskaitymai.

Mišrūs fondai savo lėšas paskirsto investuodami į akcijas, obligacijas ir pinigų rinkos priemones.

Išlaidos ir mokesčiai

Išlaidos ir mokesčiai mažina fondo turto vertę. Fondai patiria įvairių išlaidų, pavyzdžiui, investicijų valdymo, rinkodaros, investicinių vienetų platinimo ir pan. Šias ir kitas išlaidas bei mokesčius tiesiogiai ar netiesiogiai padengia investuotojai, t.y. fondo dalyviai. Tiesioginiai mokesčiai turi didelę įtaką investuojant trumpam laikui, o netiesioginiai – ilgam.  Dažniausiai taikomi įvairūs dalyvio mokesčiai.

Dalyvio mokesčiai

Platinimo mokestis – tai tiesioginis mokestis, mokamas platintojui perkant fondo investicinius vienetus, dažniausiai jis skaičiuojamas kaip įmokamos sumos procentais. Pavyzdžiui, jei investuotojas įmoka 1000 eurų, o platinimo mokestis yra 2 įmokėtos sumos procentai, tai 20 eurų atitenka platintojui kaip mokestis, o 980 eurų patenka į fondą kaip įnašas.

Išpirkimo mokestis – tiesioginis mokestis, mokamas investavimo laikotarpio pabaigoje, išperkant investicinius vienetus. Pavyzdžiui, fondo dalyvis savo sąskaitoje turi 10 investicinių vienetų, o vieneto vertė yra 200 eurų. Fondo dalyvis gali pasiimti iš fondo pinigus, t.y. paprašyti, kad investiciniai vienetai būtų išpirkti. Jei išpirkimo mokestis yra 2 proc., dalyvis atsiims ne visus 2000 eurų, bet 1960 eurų, nes 40 eurų jis turės sumokėti kaip išpirkimo mokestį.

Sėkmės mokestis – tai atlyginimas valdymo įmonei, priklausantis nuo rezultatų. Sėkmės mokestis gali būti apskaičiuojamas skirtingai, tačiau dažniausiai jis priklauso nuo turto vertės prieaugio per tam tikrą laikotarpį. Praktikoje dažniausiai taikomas aukščiausios pasiektos ribos principas (angl. high water mark – HWM), t.y. sėkmės mokestis skaičiuojamas, jei fondo vieneto vertė yra didesnė nei bet kuri anksčiau buvusi didžiausia vieneto vertė. Tokio principo taikymas užtikrina, kad kritus rinkoms ir fondo vieneto vertei, fondo valdytojai negaus sėkmės mokesčio, kol nepanaikins patirto nuostolio. Tai reiškia, kad investuotojams neteks du kartus sumokėti už investicijų vertės augimą (jei vieneto vertė kilo, krito, paskui vėl augo).

Fondo išlaidos

Atlyginimas valdymo įmonei (fondo valdytojui) – tai mokestis už turto valdymą, įskaitant investicinių sprendimų priėmimą ir vykdymą, administracines išlaidas, rinkodaros bei kitas su fondo valdymu susijusias išlaidas. Šis mokestis išskaičiuojamas iš fondo turto, kaip ir kiti netiesioginiai mokesčiai, todėl fondo dalyvis nežino konkrečios sumokėtos sumos.

Atlyginimas depozitoriumui (bankui) – mokestis už turto saugojimą, įskaitant sąskaitų tvarkymą, užtikrinimą, kad operacijos su fondo turtu vykdomos nepažeidžiant teisės aktų, ir kitas depozitoriumo teikiamas paslaugas. Šis mokestis irgi yra netiesioginis, jis mokamas kaip atlyginimas valdymo įmonei.

Atlyginimas finansų tarpininkui – tai komisinis atlygis finansų maklerio įmonei arba banko finansų maklerio skyriui už vertybinių popierių pirkimą ar pardavimą, kai fondo valdytojas paveda nupirkti ar parduoti akcijas, obligacijas ar kitus vertybinius popierius. Šis mokestis yra netiesioginis, jis būna didesnis, kai fondas dažnai perka ir parduoda vertybinius popierius (aktyviai prekiauja), o ne juos nuperka ir ilgai laiko.

Bendrasis išlaidų koeficientas – tai koeficientas, parodantis netiesioginių išlaidų ir mokesčių dydį per ataskaitinį laikotarpį (metus). Kuo didesnis koeficientas, tuo didesnes netiesiogines išlaidas fondas patiria. Bendrąjį išlaidų koeficientą galima rasti investicinių fondų ataskaitose ir pagrindinės informacijos investuotojams dokumente.

Čia išvardyti tik pagrindiniai mokesčiai ir išlaidos, baigtinis mokesčių ir išlaidų sąrašas pateikiamas fondo taisyklėse ir jo prospekte. Be to, fondo prospekte nurodomas ir maksimalus fondo išlaidų dydis. (Plačiau apie tai: Kokius mokesčius sumokame investuodami į lietuviškus fondus?)

NĖRA KOMENTARŲ

KOMENTUOTI

*