Vertinimo metodai
Esminės įžvalgos
- Įmonės vertė nėra tas pats, kas jos akcijos kaina – kaina keičiasi kasdien, o vertė yra vertinimo rezultatas.
- Vertinimo metodai padeda suprasti, ar už akciją mokama pagrįsta kaina, ar tik rinkos emocijų atspindys.
- Istorija rodo, kad ilgalaikėje perspektyvoje investuotojai uždirba ne iš „gerų naujienų“, o iš per mažai įvertintų lūkesčių.
Kodėl kaina ir vertė nėra tas pats?
Akcijos kaina – tai paskutinio sandorio rezultatas. Ji atspindi tai, ką šiuo momentu vienas pirkėjas sutiko sumokėti ir vienas pardavėjas sutiko gauti. Įmonės vertė, priešingai, yra bandymas įvertinti, kiek tas verslas iš tikrųjų vertas per visą savo veiklos laikotarpį.
Rinkose dažnai nutinka taip, kad gera įmonė turi per aukštą kainą, o prastesnė – per žemą. Būtent šis skirtumas tarp kainos ir vertės yra pagrindinis investuotojų sprendimų laukas.
Kam reikalingi vertinimo metodai?
Vertinimo metodai nėra skirti tiksliai prognozuoti kainos judėjimą artimiausiu metu. Jų tikslas – suteikti orientyrą, kuris padėtų priimti racionalius sprendimus ir išvengti akivaizdžių permokėjimų.
Ilgalaikiai investuotojai dažniausiai naudoja vertinimą tam, kad suprastų, ar dabartinė kaina palieka erdvės augimui, ar jau įskaičiuoja labai optimistinius scenarijus.
Pagrindiniai vertinimo metodų tipai
Vertinimo metodus galima suskirstyti į kelias pagrindines grupes. Kiekviena jų turi savo privalumų ir ribojimų, todėl dažnai naudojamos kartu.
Santykiniai vertinimo metodai lygina įmonę su kitomis panašiomis bendrovėmis. Dažniausiai žiūrima į tokius rodiklius kaip P/E, P/B ar EV/EBITDA. Jie leidžia greitai įvertinti, ar įmonė atrodo brangi ar pigi savo sektoriaus kontekste, tačiau neatskleidžia viso verslo potencialo.
Absoliutūs vertinimo metodai bando nustatyti įmonės vertę remiantis jos būsimais pinigų srautais. Žinomiausias pavyzdys – diskontuotų pinigų srautų (DCF) metodas. Jis teoriškai labai tikslus, tačiau praktikoje labai jautrus prielaidoms.
Formulės irgi klysta
DCF modeliai dažnai atrodo įtikinamai – jie remiasi skaičiais, formulėmis ir ateities prognozėmis. Tačiau realybėje nedidelis prielaidų pakeitimas gali visiškai pakeisti rezultatą.
Ne viena technologijų įmonė 2020–2021 m. atrodė „pigi“ pagal optimistinius DCF modelius. Palūkanų normoms pakilus, tie patys modeliai staiga pradėjo rodyti gerokai mažesnes vertes. Tai priminė, kad vertinimas nėra faktas – tai nuomonė, pagrįsta prielaidomis.
Kodėl nėra vieno „teisingo“ metodo?
Skirtingi verslai veikia skirtingomis sąlygomis. Brandžios, stabilios įmonės vertinamos kitaip nei sparčiai augančios, bet dar nuostolingos bendrovės. Dėl to vienas metodas gali puikiai tikti vienam sektoriui ir visiškai netikti kitam.
Patyrę investuotojai dažnai naudoja kelis metodus vienu metu ir ieško bendro vaizdo, o ne vieno tikslaus skaičiaus.
Vertinimas ir rinkos ciklai
Vertinimo rodikliai labai priklauso nuo rinkos nuotaikų. Euforijos laikotarpiais investuotojai linkę toleruoti aukštesnius vertinimus, o krizių metu net geri verslai gali atrodyti „per pigūs“.
Istorija rodo, kad didžiausios investavimo klaidos dažnai daromos ne tada, kai verslas blogas, o tada, kai už gerą verslą sumokama per didelė kaina.
Vertinimo metodai ir ilgalaikis investuotojas
Ilgalaikiam investuotojui vertinimas padeda nustatyti rizikos ribas. Jis nepasako, kada tiksliai pirkti ar parduoti, bet padeda suprasti, kada lūkesčiai tampa pernelyg optimistiniai arba pernelyg pesimistiniai.
Vertinimas taip pat padeda išlaikyti discipliną – ypač tais momentais, kai rinka siūlo arba per daug viliojančias, arba labai bauginančias kainas.
Apibendrinimas
Įmonės vertė nėra vienas skaičius, o vertinimo procesas. Skirtingi metodai suteikia skirtingus kampus, tačiau galutinis tikslas visada tas pats – suprasti, ar dabartinė kaina palieka pakankamai erdvės ilgalaikei grąžai. Tie, kurie tai supranta, dažniausiai investuoja ramiau ir daro mažiau brangių klaidų.