Obligacijos
Obligacijos (fiksuoto pajamingumo skolos vertybiniai popieriai) – vienos populiariausių investicijų, lygiaverčiai besivaržančios su akcijomis bei nekilnojamu turtu.
Obligacijų principas yra labai paprastas – jų leidėjas iš investuotojų pritraukia pinigų savo veiklai vystyti, tuo pačiu įsipareigodamas investuotojams grąžinti didesnę sumą nei jie investavo.
Investuojant į šiuos fiksuoto pajamingumo vertybinius popierius jau iš anksto galima žinoti, kokia grąža bus, ir tą atspindi „obligacijų pajamingumas“ (angl. yield). Šis pajamingumas parodo, kokia yra laukiama metinė grąža įskaičiuojant obligacijų kainos pokyti iki išpirkimo bei mokamą kuponą.
Investuotojas gali nesulaukti iš obligacijos lauktos grąžos tuo atveju, jei įmonė neturi lėšų ir galimybės jų gauti, kad atsiskaityti su investuotojais, kas savo ruožtu reikštų bankrotą, ar situaciją artimą tam.
Obligacijų mokamos palūkanos gali būti labai skirtingos, ir tai priklausytų nuo esamos situacijos rinkoje, ir vertybinių popierių emitento saugumo. Jei palūkanos rinkoje kyla, paprastai kyla ir visų obligacijų pajamingumas, o jų vertė krenta.
Šiuos vertybinius popierius paprastai leidžia įmonės, vyriausybės, savivaldybės. Jų saugumas priklauso nuo leidėjo patikimumo, kurį atspindi reitingas. Jei reitingas nenustatytas, jų rizikingumą įvertinti yra gerokai sunkiau, ir tam reikalinga gili finansinė leidėjo analizė.
Konvertuojamos obligacijos – rečiau pasitaikanti vertybinių popierių rūšis. Šis tipas turi ir skolos, ir nuosavybės vertybinių popierių bruožų. Taip yra todėl, kad jos gali mokėti palūkanas kaip paprastos obligacijos, tačiau suėjus jų terminui, investuotojui pageidaujant, gali būti pakeistos į leidėjo akcijas, iš anksto nustatytu santykiu.
Obligacijų pajamingumas
Investuotojas prieš pirkdamas obligacijas, visuomet įvertins keletą šių vertybinių popierių charakteristikų: leidėjo riziką, trukmę, vertybinių popierių valiutą bei jų pajamingumą. Būtent pastarasis pasako kiek bus uždirbta vidutiniame metų laikotarpyje.
Net jei ir šie vertybiniai popieriai bus išpirkti greičiau nei per vienerius metus, pajamingumas visuomet skaičiuojamas metų laikotarpiui. Yra įvairių pajamingumo rodiklių, bet paprastai visas dėmesys skiriamas pelningumui iki išpirkimo (angl. yield to maturity), kuris įtraukia ir jų mokamą kuponą (palūkanas) ir skirtumą tarp pirkimo kainos bei jos nominalios vertės (išpirkimo kainos).
Antrinėje rinkoje parduodamų obligacijų pajamingumas gali būti ir didesnis, ir mažesnis už jų mokamas palūkanas. Jei rinkoje palūkanos augo, tuomet išleisti fiksuoto pajamingumo vertybiniai popieriai pigo, o tai reiškia, kad jų pajamingumas augo, ir jis bus didesnis nei kupono palūkanos.
Priklausomai nuo visų vertybinio popieriaus charakteristikų bei rinkos situacijos, jų pajamingumas gali svyruoti nuo 0% iki keliolikos procentų. Saugios, trumpalaikės obligacijos paprastai bus nedaug nutolę nuo bazinių palūkanų normų, o ilgalaikių rizikingų įmonių obligacijų pajamingumas gali nesunkiai viršyti ir 10% virš infliacijos – ypač jei finansų rinkose suirutė, kuomet rizikingesni vertybiniai popieriai patiria ženklius nuostolius.
Jei obligacijų pajamingumas siekia keliasdešimt procentų – galima stipriai suabejoti leidėjo galimybėmis išpirkti išleistus vertybinius popierius bei kitas skolas.
Skolos vertybiniai popieriai dažniausiai dar vadinami obligacijomis. Tai yra vertybiniai popieriai, pagal kuriuos jų emitentas, dar vadinamas išleidėju, tampa skolos vertybinių popierių savininko skolininku ir prisiima įsipareigojimus iš anksto nustatytais terminais išmokėti pagrindinę skolos sumą (nominalą) plius sukauptas palūkanas, jeigu jos buvo numatytos skolos vertybinių popierių išleidimo sąlygose.
Skolos vertybinių popierių kainų svyravimo amplitudė yra didesnė, lyginant su pinigų rinkos priemonėmis, atitinkamai ir rizika. Už skolos vertybinių popierių išpirkimą ir palūkanų mokėjimą yra atsakingas jų emitentas, t. y. valstybė, savivaldybė, įmonė ir pan., todėl investuotojas į šias finansines priemones prisiima emitento bankroto riziką.
Labai dažnai, kalbant apie valstybines obligacijas, pradedantieji investuotojai turi klaidingą požiūrį, kad valstybės negali bankrutuoti. Valstybės bankrutuodavo ir anksčiau, bankrutuos ir ateityje. Tokių įvykių pasekmė – investuotojai praranda visą arba didžiąją dalį investuotos sumos. Galima būtų teigti, kad netgi šiuo metu pačia saugiausia valstybe laikoma JAV kažkada ateityje gali susidurti su skolos grąžinimo sunkumais ir paskelbti bankrotą.
Obligacijų kainos ir pelningumo priklausomybė
Yra būtina žinoti pagrindinę priklausomybę tarp obligacijos kainos ir rinkos palūkanų normos pokyčių. Skolos vertybinių popierių kaina juda priešingai rinkos palūkanų normai, t. y. jei rinkos palūkanų norma kyla, tokiu atveju obligacijų kaina krenta ir atvirkščiai, jei rinkos palūkanų norma krenta, tokių obligacijų kaina kyla.
Taip pat reikėtų žinoti ir tai, kad obligacijas galima parduoti ir nesulaukus jų išpirkimo termino, o pardavimo rezultatas priklausys nuo to, kokia tuo metu bus situacija su rinkos palūkanomis. Jei nuo obligacijų įsigijimo momento jos bus padidėjusios, tai pardavimas gali būti nuostolingas. Tuo tarpu jei per obligacijų laikymo laikotarpį palūkanos bus sumažėjusios, tai kaip tik galima užsifiksuoti dar didesnį pelną.
Atsižvelgiant į šią obligacijų kainos ir palūkanų normos priklausomybę, dažniausiai yra rekomenduojama obligacijų dalį investicijų portfelyje didinti tuo metu, kai palūkanos yra didelės (jos anksčiau ar vėliau pradės mažėti), o mažinti tada, kai rinkos palūkanų normos yra žemos.
Obligacijų skirstymas
Obligacijas galima skirstyti įvairiais pjūviais. Pavyzdžiui, galima skirstyti pagal šalis: išsivysčiusių ir besivystančių šalių obligacijos. Išsivysčiusių šalių obligacijos dažniausiais bus vertinamos kaip saugesnės bei jų palūkanos bus žemesnės, tuo tarpu dar besivystančių šalių obligacijos dažniausiai bus laikomos rizikingesnėmis, tačiau ir tikėtinas pelningumas didesnis. Kalbant apie tos pačios šalies obligacijas, jas galima skirstyti į valstybines ir įmonių išleistas obligacijas. Natūralu, kad dažniausiai valstybinės obligacijos bus vertinamos kaip saugesnės lyginant su toje šalyje veikiančių bendrovių išleistomis obligacijomis.
Dar vienas būdas, kaip galima skirstyti skolos vertybinius popierius yra terminas iki išpirkimo. Obligacijų terminas gali svyruoti nuo 1 iki 30 ar net 100 metų (iki vienerių metų obligacijos būtų priskiriamos prie pinigų rinkos priemonių). Yra būtina žinoti, kad kuo obligacijų terminas iki išpirkimo ilgesnis, tuo obligacija rizikingesnė, taigi ir tikėtinas pelningumas turėtų būti didesnis. Esant vienodiems palūkanų normų pokyčiams, trumpesnio laikotarpio obligacijų kainos kinta mažiau nei ilgesnio laikotarpio.
Taigi, apibendrinant galima teigti, kad trumpo laikotarpio išsivysčiusių šalių valstybinės obligacijos bus saugiausios bei jų siūlomas pelningumas bus mažiausias (kartais tokios finansinės priemonės dar angliškai vadinamos Safe haven), tuo tarpu ilgo laikotarpio besivystančių šalių bendrovių obligacijos bus pačios rizikingiausios, tačiau ir jų tikėtinas pelningumas gali būti ypač didelis.