Auksas

Auksas, kaip atskira turto klasė, turbūt turi pačią ilgiausią ir įdomiausią istoriją, kuri apima paskutinius 6000 metų. Per tokį ilgą laikotarpį žlugo ne viena imperija bei valstybė, vyko daugybė karų, keitėsi religinės, valdymo bei finansų sistemos, tuo tarpu šis metalas išliko kaip prabangos etalonas, gerovės rodiklis bei pinigų sistemos standartas. Trumpiau tariant, jis išliko esant net pačioms blogiausioms sąlygoms.

Iš karto galima būtų užduoti vieną klausimą: atsižvelgiant į aukso ilgaamžiškumą, ar būtų galima teigti, kad aukso kaina „visada“ kyla ir kad aukso kainos smukimas yra „neįmanomas“? Atsakymas į šį klausymą greičiausiai turėtų būti neigiamas. Kaip ir kitose finansų rinkose, taip ir aukso rinkoje galimi tiek kainos pakilimai tiek nuosmukiai, vadinamos „bulių“ bei „meškų“ rinkos, investuotojai gali išgyventi tiek euforiją, tiek ir paniką.

Tačiau kalbant apie auksą yra vienas esminis skirtumas – jis, kad ir kas benutiktų, turės tam tikrą vertę (jei jo niekas nepavogs), tuo tarpu įmonės bei valstybės gali bankrutuoti, popierinės valiutos gali tapti bevertės ir pan.

Kitas labai svarbus dalykas yra tai, kad auksas labai dažnai buvo naudojamas kaip pinigų sistemos standartas. Tarkime 1500 metais prieš Kristų Egipte pradėtos naudoti auksinės monetos – „Šekeliai“. Vienoje tokioje monetoje buvo maždaug 11.3 gramai aukso. Šiek tiek vėliau, t. y. 1284 metais, Venecija išleido auksines monetas – „Dukatus“. Šios monetos tapo labai populiarios ir tokios išliko ateinančius 500 metų.

Aukso standartas

Finansų rinkose įsitvirtinus popieriniams pinigams, dažniausiai jie turėdavo būti „padengti“ aukso rezervais. Tokia sistema buvo vadinama „aukso standartu“. Pavyzdžiui Didžiojoje Britanijoje nuo 1700 iki 1914 metų galiojo „aukso standartas“. 1700 metais Izaokas Niutonas užfiksavo aukso kainą ties vienu ir nekeičiamu lygiu – 84 šilingai ir 11.5 penso už Trojos unciją, kuris išliko iki 1914 metų, t. y. Pirmojo pasaulinio karo.

Žvelgiant į pastarojo šimtmečio pradžią, panaši situacija buvo ir JAV rinkoje. Iki 1934 metų aukso kaina buvo užfiksuota ties maždaug 24 JAV dolerių už Trojos unciją riba, o nuo 1934 metų (nuo tada iki 1971 metų JAV piliečiams buvo uždrausta laikyti auksą) aukso kaina buvo užfiksuota ties maždaug 35 JAV dolerių už Trojos unciją riba.

Tik nuo 1971 metų, t. y. kai žlugo Bretton Woods sistema, pagrindinių šalių valiutoms buvo leista laisvai svyruoti ir dauguma jų tapo nebepadengtos aukso rezervais. Nuo to momento aukso kaina taip pat yra laisvai svyruojanti, ji kinta kiekvieną dieną priklausomai nuo įvairiausių aukso pasiūlą bei paklausą įtakojančių veiksnių.

Istoriniai aukso kainos pelningumai

Susipažinus su aukso istorija kiekvienam investuotojui turėtų būti įdomu sužinoti, o kiek gi buvo galima uždirbti į auksą investavus vienu ar kitu laikotarpiu, ar geltonasis metalas iš tiesų amžinai brango, o gal priešingai – pasižymėjo ypač ilgai trukusiomis kainų korekcijomis?

Per daugiau nei 200 metų istoriją vidutinis metinis aukso pelningumas siekė vos 2% ir buvo labai artimas vidutiniam infliacijos tempui. Tačiau analizuojant aukso kainą galima lengvai išskirti du ganėtinai skirtingus periodus.

Pirmas periodas tęsėsi iki 1970 metų. Didžiąją dalį šio laikotarpio dominavo aukso standartas ir būtent tai lėmė, kad 170 metų trukusį laikotarpį aukso kaina buvo ypač stabili, o vidutinis metinis pokytis siekė vos 0.4%.

Antrasis etapas prasidėjo maždaug 1970 metais, o tiksliau nuo 1971 metų, kai žlugo vadinamasis Bretton Woods susitarimas ir aukso kainai buvo leista laisvai svyruoti. Šio etapo metu vidutinė metinė investicijų į auksą grąža siekė net 8.6% ir praktiškai prilygo investicijų į akcijas grąžai.

Tačiau pažvelgus vien tik į šio periodo aukso kainos grafiką galima drąsiai teigti, kad pastarieji 40 metų aukso kainai buvo daug nervingesni nei iki tol. Tarkime po Bretton Woods sistemos žlugimo sekę pirmieji 15 metų buvo ypač sėkmingi investuojantiems į auksą. Per minėtą laikotarpį vidutinis metinis aukso kainos prieaugis siekė net 27%!

Tačiau po tokio staigaus aukso kainos kilimo, be abejo, sekė gana ilgas, net 20 metų trukęs, periodas (nuo 1980 iki 2000 metų), kurio metu aukso kaina prarado daugiau nei 60% vertės!

Kokias išvadas galima būtų padaryti išstudijavus ilgalaikes aukso kainos tendencija? Bendroje finansų literatūroje yra pateikiama nuomonė, kad ilgo laikotarpio vidutinis metinis aukso kainos pokytis turėtų būti artimas vidutiniam metiniam infliacijos tempui. Tuo tarpu vidutinis metinis infliacijos tempas turėtų būti artimas pinigų masės didėjimo greičiui. Taigi galiausiai reikėtų orientuotis į maždaug 3% vidutinį metinį aukso kainos prieaugį.

Tačiau taip pat reikia suprasti, kad paskutinius 50 metų, t. y. leidus aukso kainai laisvai svyruoti, šis taurusis metalas (visai kaip ir kitos finansų rinkos) gali nukrypti nuo istorinių normų (kartais net labai stipriai) bei patirti tiek pakilimus, tiek ir nuosmukius. Prasidėjus „bulių“ rinkai, ji anksčiau ar vėliau baigiasi ir ateina „meškos“.

Kodėl reikėtų investuoti į auksą?

Kai jau žinome, kokia maža buvo investicijų į auksą ilgalaikė grąža, turėtų kilti klausimas: „O kodėl apskritai auksą reikėtų įtraukti į bendrą investicijų portfelį?“ Toliau pateiksime keturias priežastis kodėl?

Visų pirma – auksas yra pati geriausia investicijų portfelio diversifikavimo bei rizikos sumažinimo priemonė. Turbūt nerasite kitos turto klasės, kuri taip menkai koreliuotų su kitomis pagrindinėmis turto klasėmis. Jeigu akcijų kainos koreliuoja su ekonomikos ciklu, obligacijų kainos su rinkos palūkanų normų judesiais, tai auksas į skirtingus ekonominius kintamuosius kaskart gali sureaguoti skirtingai. Vienu periodu aukso kaina gali brangti kartu su akcijomis ar obligacijomis, tuo tarpu kitu periodu galima pastebėti absoliučiai priešingą situaciją.

Kaip yra išsireiškęs vienas investuotojas – jei akcijų, obligacijų ar nekilnojamo turto kainos judesius dar kažkiek galima prognozuoti, tai aukso kainos absoliučiai ne. Būtent dėl tokios menkos koreliacijos su kitomis turto klasėmis auksas ir yra labai gera portfelio diversifikavimo priemonė.

Antra priežastis – apsauga nuo infliacijos ir valiutų nuvertėjimo. Kaip jau žinote, auksas labai dažnai buvo naudojamas kaip popierinės valiutos „garantas“, todėl būtent aukso santykis su popierinėmis valiutomis yra ypatingas. Dažniausiai yra pastebima tokia tendencija – jei didėja infliacija, kitaip tariant pinigų kiekis, aukso kaina taip pat yra linkusi didėti.

Trečia priežastis – apsidraudimas nuo finansinių kataklizmų. Auksas, ypač aukso luitai ir monetos, yra labai mėgstamas tokių investuotojų, kurie prognozuoja finansų rinkų „apokalipsę“. Be abejo, ta apokalipsė nebūtinai turi ateiti, tačiau yra pastebima įdomi tendencija, kad tuo metu kai pasaulio ekonomika išgyvena rimtą krizę ir finansų rinkoms yra „piešiamos“ paskutinės dienos, dažniausiai nemaža dalis lėšų keliauja būtent į „geltonąjį“ metalą (ir ginklus).

Na ir paskutinis, tačiau ne ką mažiau svarbus veiksnys yra tai, kad auksas neturi kredito, arba kitaip tariant bankroto, rizikos. Jau žinome, kad valstybės ir įmonės gali bankrutuoti, o tokiu atveju jų išleistos obligacijos ar akcijos taptų bevertės. Tuo tarpu pats auksas bankrutuoti negali ir jei jo nepavogs (čia yra kita rizika, kuri ne tokia aktuali obligacijoms ir akcijoms), tikėtina, kad jis išlaikys bent jau kažkokią vertę.

Dėl visų aukščiau paminėtų priežasčių, net ir didžiausi aukso skeptikai sutinka, kad tam tikrą dalį investicijų portfelio paskirti šiai turto klasei yra logiška. Vieni rekomenduoja aukso pozicijai paskirti vos 2%, kai tuo tarpu kiti iki 25% bendro investicijų portfelio lėšų.