Investicijų portfelio diversifikavimas
Dauguma investuotojų yra susipažinę su dviem pagrindinėmis turto klasėmis, t. y. akcijomis ir obligacijomis. Tačiau be šių dviejų turto klasių kiekvienas iš mūsų šiuo metu jau galime investuoti į daug platesnį turto klasių spektrą, kaip pavyzdžiui nekilnojamas turtas, žaliavos, auksas ar net tam tikros alternatyvios strategijos, kaip valiutos ir pan.
Taigi galiausiai, kiekvienas investuotojas savo investicijų portfelį gali nukreipti į saugias (pinigų rinkos priemonės bei obligacijos) bei rizikingas finansines priemones (akcijos, nekilnojamas turtas, žaliavos, auksas).
Kodėl reikia taip plačiai išskaidyti asmenines investicijas?
Dabar kiekvienas turėtų užduoti labai elementarų klausimą: o kam to reikia? Atsakymas taip pat būtų labai elementarus – diversifikavimas. Kam neteko girdėti šio žodžio, tai jį galima būtų paaiškinti taip: „nelaikyk visų kiaušinių viename krepšyje“. Tačiau kalbant apie diversifikavimą su pradedančiaisiais investuotojais galima pastebėti, kad daugumos suvokimas šiuo klausimu yra klaidingas.
Pavyzdžiui, yra galvojama, kad jei investuojama į skirtingas toje pačioje šalyje veikiančių bendrovių akcijas, tai jau yra diversifikavimas. Arba jei investuojama į dviejų kaimyninių šalių obligacijas, tai irgi yra diversifikavimas. Tačiau taip dažniausiai nėra. Na o pats blogiausias pavyzdys, kai yra investuojama į dviejų valdymo bendrovių arba bankų tą pačią investavimo kryptį propaguojančius investicinius fondus. Taip, tokį portfelio išskaidymą galima vadinti diversifikavimu tarp valdytojų, tačiau tai nėra tikrasis diversifikavimas.
Kalbant apie investicijų portfelio tikrąjį diversifikavimą reikia kalbėti apie tris esminius dalykus: riziką, koreliaciją ir pelningumą. Investicijų portfelio diversifikavimas – tai rizikos valdymo metodas, kai į portfelį įtraukiama daug skirtingų turto klasių, kurios pasižymi neigiama arba artima 0 koreliacija. Geriausia, kad pasirinktos turto klasės ilgalaikėje perspektyvoje pasiektų teigiamą grąžą, tačiau trumpu periodu jų generuojami pinigų srautai nekoreliuotų.
Būtent dėl šios priežasties yra siūloma į investicijų portfelį įtraukti ne tik standartines turto klases – akcijas ir obligacijas, tačiau ir mažiau paplitusias turto klases, kaip pavyzdžiui nekilnojamas turtas, žaliavos ar auksas. Taigi, pagrindinis diversifikavimo elementas yra menka finansinių priemonių koreliacija. Kaip pavyzdžiui, analizuojant 5 paminėtas turto klasės galima aiškiai matyti, kad per ilgą laikotarpį jos visos brangsta, tačiau skirtingais trumpais periodais visų jų pokyčiai skiriasi.
Tačiau kalbant apie diversifikuotą investicijų portfelį nereikia galvoti, kad jo rezultatai bus labai įspūdingi. Esminis investicijų portfelio diversifikavimo uždavinys – sumažinti bendrą investicijų portfelio riziką nesumažinant pelningumo. Tuo tarpu investicijų pelningumo padidinimas yra tik antrinis uždavinys.
Kodėl investavimas į „naująsias“ turto klases turėtų padėti?
Galima teigti, kad investuojant į akcijas yra dalyvaujama ekonomikos augime, tačiau jei ekonomika pereina į recesiją, daugumos akcijų kainos koreguojasi. Tokiu momentu gali pagelbėti obligacijos, kurios moka pastovias palūkanas. Tačiau ką daryti, jei staiga pradeda didėti infliacija, įvyksta valiutų devalvacija, staiga pašoka naftos kaina arba tam tikroje pasaulio dalyje prasideda karinis konfliktas? Šiais atvejais vien tik akcijų bei obligacijų turėjimas nėra pati geriausia alternatyva.
Tarkime didėjant infliacijai realūs obligacijų pelningumai dažniausiai būna neigiami, akcijos taip pat nėra pati geriausia apsauga nuo staigaus kainų didėjimo, tačiau jei tam tikrą dalį investicijų portfelio esate paskyrę nekilnojamam turtui, žaliavoms arba auksui, galima tikėtis daug palankesnių rezultatų.
Kitas pavyzdys būtų didėjančios kuro kainos. Labai dažnai tai neigiamai veikia bendrovių pelningumą, nes didėja transportavimo bei kitos išlaidos, ko pasėkoje smunka ir tų bendrovių akcijų kainos. Tačiau jei investicijų portfelyje yra energetinių žaliavų, tai didėjant jų kainai yra atsveriamas neigiamas akcijų kainų pokytis. Ir galiausiai tokiais atvejais, kai pradedama galvoti apie finansų sistemos „žlugimą“, valiutų nuvertėjimą ar panašius kataklizmus, dauguma investuotojų lėšas perskirsto į auksą.
Dviejų investicijų portfelių palyginimas
Galiausiai atėjo laikas palyginti, kaip būtų sekęsi investuotojui, jei 1976 metais savo portfelį jis būtų išskaidęs pagal „senąjį“ ir „naująjį“ metodus. Pirmu variantu jis 30% portfelio investuoja į JAV vidutinio termino obligacijas, o likusius 70% – JAV akcijų indeksą. Antru variantu, tą patį 30% investuoja į JAV vidutinio termino obligacijas, na o likusius 70% portfelio išskaido per 3 minėtas rizikingas turto klases: 35% skiria akcijoms, 17.5% JAV nekilnojamo turto sektoriui ir 17.5% – auksui. (kad būtų aiškiau, tai paskirstymas labai elementarus: 50% – akcijos, 25% – nekilnojamas turtas, 25% – auksas).
Lyginant šių dviejų portfelių istorinius rezultatus už periodą nuo 1976 iki 2015 metų matome, kad plačiau išskaidytas investicijų portfelis pasiekė diversifikavimo tikslus. Visų pirma pasiekė praktiškai identišką investicijų portfelio metinį pelningumą (+9.7% ir +9.6%), tuo tarpu šio portfelio rizika, vertinant tiek pagal standartinį nuokrypį (10.8% ir 8.8%), tiek pagal maksimalų kritimą nuo piko, buvo mažesnė. Ir nors pažvelgus į pateiktus abiejų portfelių pelningumo ir rizikos parametrus labai didelio skirtumo nematyti, tačiau galima drąsiai teigti, kad „naujos“ alokacijos investicijų portfelio kreivė yra stabilesnė, kas ir yra ypač svarbu ilgalaikiam investuotojui.
Kaip pasirinkti tinkamą investicijų portfelio turto alokaciją?
Dauguma investuotojų pradėdami investuoti daro esminę klaidą – vietoj to, kad pasirinktų asmeninius investavimo tikslus bei riziką atitinkančią investicijų portfelio alokaciją, dažniausiai investuoja į ypač didelės rizikos finansines priemones, kaip pavyzdžiui besivystančių rinkų mažų kompanijų akcijas.
Be abejo, tokį investuotojų elgesį galima labai paprastai paaiškinti – norima kuo greičiau uždirbti kuo daugiau. Tačiau toks elgesys dažniausiai priveda prie ypač didelių nuostolių, kurie kartais gali siekti ir 80%. Tokie nuostoliai priverčia arba absoliučiai palikti šią veiklą, arba tikėtis, kad kada nors ateityje tos investicijos atgaus prarastas pozicijas. Kartais tos dienos gali tekti laukti ilgiau nei 30 metų!
Tinkamos turto alokacijos pasirinkimas
Taigi, galima būtų drąsiai teigti, kad užuot bandę atrinkti „perspektyvias“ investicijas, investuotojai visų pirma turėtų susiformuoti jų investavimo tikslus bei riziką atitinkantį investicijų portfelį. Kaip tą padaryti? Iš esmės kiekvienas turi nuspręsti, kokią dalį investicijų portfelio paskirti saugioms ir kokią rizikingoms investicijoms. Turėdami jų lūkesčius atitinkančią investicijų portfelio alokaciją bei realius lūkesčius, t. y. kokių rezultatų galima laukti per įvairius investavimo laikotarpius, investuotojai gali tikėtis, kad padarys daug mažiau klaidų bei pasieks užsibrėžtus tikslus.
Toliau pateikiasime trijų skirtingų investicijų portfelių, kur kiekvienas skiriasi tikėtinu pelningumu bei rizika, alokacijas. Visų pirma konservatyviausias investicijų portfelis, kur 70% yra investuojama į saugias finansines priemones, o likusi dalis rizikingai. Tokio portfelio pagrindinis tikslas – turimo turto vertės išsaugojimas.
Antroje vietoje sutinkame subalansuotą investicijų portfelį, kuriame saugios ir rizikingos investicijos pasiskirsčiusios po lygiai. Tokio portfelio pagrindinis tikslas – subalansuotas turimo turto vertės didinimas.
Na ir galiausiai agresyvus investicijų portfelis, kur 70% yra investuojama į rizikingas finansines priemones, o likusi dalis saugiai. Šio portfelio pagrindinis tikslas – investuoto kapitalo maksimalus prieaugis ilgalaikėje perspektyvoje.
Dažnai galima sutikti ir daugiau turto alokacijos variantų, tačiau šiuo atveju norėjosi išlaikyti paprastumą.
Aukščiau buvo užsiminta apie saugias bei rizikingas investavimo priemones. Dažniausiai saugiomis investicijomis yra laikomos pinigų rinkos priemonės (indėliai, pinigų rinkos fondai ir pan.) bei obligacijos (trumpo termino valstybinės obligacijos). Tuo tarpu prie rizikingų investicijų dauguma iš karto priskirs akcijas.
Jei kiekvienas pradedantysis investuotojas nuo pat pradžių teisingai paskirstytų savo asmeninį investicijų portfelį tarp šių dviejų turto klasių, tai jau būtų didelis žingsnis į priekį. Pats paprasčiausias būdas, kaip tą galima būtų padaryti yra vadinamasis „amžiaus metodas“. Jis teigia, kad kiekvienas investuotojas į saugias finansines priemones turėtų investuoti tokią dalį portfelio, koks yra jo amžius, o likusią dalį paskirti rizikingoms turto klasėms.
Išvados
Gerai diversifikuotas investicijų portfelis tikrai nepadės išvengti trumpalaikių nuostolių, tačiau aišku viena, kad tik turint plačiai, t. y. per įvairiausias turto klases, išskaidytą investicijų portfelį, galima tikėtis pasiekti panašų ar net šiek tiek didesnį pelningumą tuo pačiu susimažinant bendrą portfelio rizikingumą. Tai turėtų būti kiekvieno pradedančiojo investuotojo atspirties taškas.