Indėliai ir pinigų rinkos priemonės
Indėliai – tai taupymo priemonė, leidžianti laikyti pinigus finansinėje įstaigoje, ir už tai gauti tam tikras palūkanas. Padėti indėlius bankuose ar kredito unijose gali tiek gyventojai, tiek juridiniai asmenys, ar valdžios institucijos.
Indėliai kaip investicinė priemonė turi ir pranašumų ir trūkumų.
Pagrindiniai pranašumai
• Saugumas – neviršijant indėlių draudimo ribos, indėliai yra viena saugiausių investicijų.
• Patogumas – tai nesudėtingas produktas, kurį siūlo visi bankų bei kredito unijų skyriai.
• Galima saugiai laikyti net ir mažas pinigų sumas.
Trūkumai
• Itin mažas pajamingumas – dažnai indėlių siūloma grąža nesiekia infliacijos.
• Nutraukus indėlio sutartį galima prarasti palūkanas (priklausomai nuo indėlio rūšies).
Už indėlius mokamos palūkanos priklauso nuo daugelio faktorių. Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į valiutą – skirtingomis valiutomis rinkose vyrauja skirtingos palūkanos. Kiekvienos valiutos palūkanos daugiausia lemiamos yra bazinių palūkanų normų, kurias nustato centrinis bankas (Lietuvoje – ECB). Taip pat didesnes palūkanas visuomet mokės rizikingesnės institucijos: kredito unijos ar mažiau patikimi bankai. Palūkanos didėja ilgėjant indėlio laikotarpiui, didėjant jo sumai.
Indėlių rūšys
• Terminuotasis indėlis – tai indėlis, kurio padėjimo metu tiksliai nusistatoma indėlio trukmė bei suma. Nutraukus indėlį netenkama palūkanų. Dėl didesnių palūkanų tai populiariausias indėlių tipas.
• Kaupiamasis (taupomasis) indėlis – tai indėlis, kuris siūlo patogiai taupyti pinigus reguliariai pervedant norimą sumą pinigų į indėlio sąskaitą. Palūkanos kaupiasi indėlio sąskaitoje bei neprarandamos nutraukus indėlio sutartį. Palūkanos mažesnės nei terminuotojo indėlio atveju.
• Periodinis indėlis – tai indėlis, išmokantis palūkanas dažnais periodais (kas mėnesį), ir siūlomas kaip atlyginimo alternatyva gyventojams, turintiems didžiules grynųjų pinigų sumas, ir nežinantiems kaip jais pasinaudoti kas mėnesį.
• Investicinis indėlis – tai išvestinis produktas (panašus į su akcijomis susietas obligacijas – SASO), leidžiantis indėlininkui uždirbti daugiau, jei įvyksta tam tikros sąlygos: pabrangsta kažkurios akcijos, indeksai ir pan. Jei sąlygos neįvyksta, indėlininkas netenka palūkanų.
Indėlių draudimas
Pagal galiojantį LR indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą, bankuose bei kredito unijose laikomi indėliai yra apdrausti iki 100000 EUR sumos (2024 metai). Tai reiškia, kad net ir bankrutavus finansinei įstaigai, indėlininkas, kurio indėlis neviršija 100 tūkstančių eurų turėtų iš indėlių draudimo fondo atgauti visus savo pinigus.
Žinoma, visas šis malonumas ne už dyką – bankai draudimo įmonei moka 0.45% nuo indėlių sumos per metus, o šios sąnaudos būna išskaičiuotos iš palūkanų, kurias bankai moka savo indėlininkams.
Pinigų rinkos priemonės
Pinigų rinkos priemonės – tai pačios saugiausios finansinės priemonės, kaip pavyzdžiui iždo vekseliai, indėliai, bendrovių išleisti trumpalaikiai skoliniai įsipareigojimai, trumpalaikės paskolos, pinigų rinkos fondai ir pan. Tačiau pinigų rinkos priemonių nereikėtų painioti su grynais pinigais, nes pastarieji neįeina į pinigų rinkos priemonių sąrašą. Vien tik grynųjų pinigų turėjimas nėra laikoma investicija.
Taigi, pinigų rinkos priemonės yra tokios priemonės, kurias per trumpą laiką ir be nuostolių investuotam kapitalui galima paversti pinigais. Pinigų rinkos priemonės yra trumpalaikės investicijos, daugiausiai iki vienerių metų termino, todėl mažai tikėtina, kad per tokį trumpą investavimo laikotarpį rinkos kaina staiga pasikeis nepalankia kryptimi bei bus patirtas didelis nuostolis.
Trumpalaikių vyriausybės vertybinių popierių, dar vadinamų iždo vekseliais, rizika yra laikoma pati mažiausia. Taip yra dėl to, kad šių vertybinių popierių emitentas yra valstybė. Tai, be abejo, nereiškia, kad valstybės negali bankrutuoti (per pakankamai ilgą finansų rinkų istoriją tai įvyko ir ne kartą), tačiau tokio įvykio tikimybė yra sąlyginai menka. Trumpalaikių skolos vertybinių popierių rizika yra šiek tiek didesnė, nei iždo vekselių, nes yra įskaičiuojama tam tikra emitento bankroto rizika. Tuo tarpu indėliai daugumoje valstybių yra draudžiami pagal įstatymus ir net įvykus banko bankrotui investuotojas gali tikėtis atgauti dalį arba visą investuotą sumą (kiekvieną kartą reikėtų pasitikslinti, kokia yra draudžiama suma, bei kokios yra šalies finansinės galimybės padengti nuostolius bankrutavus bankui).
Šių finansinių priemonių būsimos pajamos yra žinomos iš anksto, tačiau pajamingumas yra pats mažiausias lyginant su kitomis finansinėmis priemonėmis, todėl jos nėra pati geriausia apsauga nuo infliacijos. Taigi į jas turėtų investuoti tie investuotojai, kurių investavimo horizontas yra labai trumpas (iki vienerių metų), arba kurie nenori patirti neigiamų kapitalo vertės svyravimų.
Pinigų rinkos priemonės vertinamos kaip mažiausios rizikos turto klasė, o žinant rizikos ir pelningumo priklausomybę tai reiškia, kad ir ilgalaikė grąža bus minimali. Į šią turto klasę investuojant ilgam laikotarpiui galima būtų tikėtis, kad grąža bus labai artima infliacijos tempui.