Stambiausios finansinės piramidės bei „ponzi“ schemos
Per ganėtinai ilgą finansų rinkų istoriją nuolat atsirasdavo tokių veikėjų, kurie sugalvodavo kaip pasipelnyti iš kitų. Taip būdavo sukuriamos įvairios finansinės schemos, šiuo metu dažnai vadinamos „piramidėmis“. Toliau šiame straipsnyje kaip tik pateikiamos 3 labiausiai pagarsėjusios bei didžiausius nuostolius investuotojams atnešusios piramidės.
Bernard Madoff finansinė piramidė
Turbūt sunku būtu surasti žmogų, kuris nebūtų girdėjęs Bernard Madoff vardo ir tikrai ne iš gerosios pusės. Jei apie šį žmogų būtume domėjęsi dar iki 2008 metų, tai daugiausiai būtume suradę tokius teigiamus apibūdinimus, kaip: sėkmingas finansininkas, asmeninį verslą pradėjęs 1960 metais, vienos iš stambiausių pasaulio elektroninių biržų NASDAQ nevykdantysis pirmininkas, filantropas ir pan.
Tačiau į istoriją jis vienareikšmiškai įeis kaip kol kas pačios didžiausios finansinės piramidės autorius bei pagrindinis vykdytojas, kitaip tariant didžiausias šių dienų sukčius. 2009 metais už padarytus finansinius nusikaltinus jis buvo nuteistas kalėti ilgiausiam maksimaliam terminui – 150 metų, nors jam tuo metu buvo maždaug 70 metų.
Pagrindinė apgaulės schema vyko per investicijų valdymo bendrovę. Investuotojams Madoffas trumpai apibūdindavo savo investavimo strategiją, kuri pasak jo rėmėsi investavimu į stambiausias JAV bendroves bei rizikos apsidraudimu, naudojant išvestines finansines priemones. Taip pat jis žadėdavo gana stabilų 10 – 12% metinį pelningumą, kas tikrai neatrodė labai jau įspūdingai. Tačiau iš klientų gautų pinigų jis niekada neinvestuodavo, o tiesiog pervesdavo juos į bendrovės sąskaitą ir ten palikdavo. Klientams tuo tarpu rodydavo fiktyvius rezultatus, o kai klientas nuspręsdavo išsiimti pinigus, jam juos pervesdavo kelių dienų bėgyje naudodamas arba to paties kliento, arba kitų klientų pinigus. Siekdamas nuslėpti įkalčius, jis ne tik neleisdavo klientams patiems stebėti banko sąskaitų ar atliekamų operacijų, bet ir klastojo atliekamų operacijų žiniaraščius, tam netgi buvo sukūręs atskirą apskaitos programą, bei neįsileisdavo išorės auditorių.
Atrodytų pakankamai elementari schema, kuri gali sėkmingai gyvuoti tol, kol bendra pinigų masė didėja, t. y. kol yra pritraukiama daugiau naujų pinigų, negu kad klientai išsiima. Tačiau kai 2008 metais, prasidėjus pasaulinei finansų krizei, klientai pradėjo masiškai atsiiminėti investuotus pinigus, paaiškėjo, kad tokia schema ilgiau gyvuoti nebegali. Madoffas buvo suimtas 2008 metų gruodžio 11 dieną ir jam pateikti kaltinimai.
Pats Madoffas teismo metu tikino, kad jis šią apgaulės schemą pradėjo 1990 metų pradžioje, tačiau tyrėjai bei kai kurie klientai įsitikinę, kad viskas prasidėjo dar 1970 metais. 2011 metų gegužės 4 dieną pateiktoje teismo ataskaitoje buvo nurodyta, kad bendra fiktyvi suma buvo lygi 57 mlrd. JAV dolerių, tačiau per visą laikotarpį realiai investuota suma siekė tik 17.3 mlrd. JAV dolerių. Tai reiškia, kad likusi 39.7 mlrd. JAV dolerių vertė buvo tik fiktyviomis operacijomis išpūstas investicijų prieaugis. Dabartiniais paskaičiavimais nustatyta, kad maksimali suma, kurią gali tikėtis atgauti investuotojai siekia maždaug 10 mlrd. JAV dolerių, o tai yra maždaug 57% visos investuotos sumos, arba apie 20% skaičiuojamos bendros fiktyvios sumos.
Ponzi
Vieną žymiausių finansinių piramidžių sukūrė italas Charles Ponzi 1919 metais. Nors jis nebuvo šios schemos išradėjas, tačiau ji buvo pati didžiausia to meto mastais. Tuo tarpu ateities finansinės piramidės imtos vadinti šio veikėjo garbei – Ponzi schemomis.
Charles Ponzi atsitiktinai atrado paprastą būdą užsidirbti pinigų pasinaudojant pašto kuponais. Pagal tuo metu galiojusią tvarką, tarptautinius pašto kuponus buvo galima įsigyti vienoje šalyje (kur paslaugos pigesnės) ir iškeisti į pašto ženklus bet kurioje kitoje šalyje (kur pašto ženklai būdavo brangesni). Karo nualintoje Europoje pašto paslaugos buvo pigesnės nei JAV, tad Ponzi sugalvojo teorinį modelį pirkti pašto kuponus Italijoje, o parduoti JAV. Jis darė tai, kas šiais laikais galėtų būti laikoma arbitražu. Praktikoje, ši schema nesuveikė dėl tam tikrų biurokratinių draudimų, tad Ponzi prarado savo pradines investicijas.
Visgi teorinis schemos modelis atrodė ganėtinai logiškas. Ponzi papasakojo jo veikimą keletui savo draugų ir pasiūlė investuoti, žadėdamas 50% investicijų grąžą per 45 dienas arba 100% – per 90 dienų (tuometiniai bankai siūlydavo 5% metines palūkanas). Draugai patikėjo ir traukinys pajudėjo. Pradžioje investuotojams iš tikro buvo sumokamos palūkanos. Tačiau pinigai seniems investuotojams buvo išmokami ne iš operacijų naudojantis pašto sistema, tačiau iš naujai pinigus atnešančių investuotojų. Schemai įsibėgėjus, Ponzi net atidarė kompaniją “Securities Exchange Company”, kurios pagalba reklamavo savo “paslaugas” ir nusamdė “pardavimų vadybininkus”, kurie rūpinosi investicijų pritraukimu. (Plačiau apie tai: Ką reiškia „sėkmingas“ investavimas?)
1920 metų vasarį Ponzi verslas pritraukė 5000 JAV dolerių investicijų, o po trijų mėnesių 84 kartus didesnę sumą – 420000 JAV dolerių. Šou baigėsi 1920 metų rugpjūtį, kai laikraštyje išėjo straipsnis, aprašantis sėkmingo Ponzi verslo esmę. Investuotojai atgavo tik apie 30% savo investicijų, o bendra nuostolių suma siekė 20 mln. JAV dolerių, kas šiuo metu prilygtų maždaug 220 mln. JAV dolerių sumai. Ponzi buvo nuteistas 5 metų laisvės atėmimo bausmei, vėliau dar 9 metams. Paskutiniuosius savo gyvenimo metus, būdamas ligotas ir neturtingas, pragyvenimui užsidirbdavo gamindamas maistą. Ponzi mirė 1941 metais.
MMM
Kai kurie skaitytojai, turbūt dar prisimins laikus, kuomet žiūrint populiarųjį žaidimą „Stebuklų laukas“ per reklaminę pertraukėlę pasirodydavo paslaptinga reklama, vaizduojanti tolyn žengiančią žmonių minią – MMM. „Deja“ Lietuvos gyventojai negalėjo patikėti savo santaupų šiai puikiai kompanijai (nors turėjome savo „sekundę“). Iš tikro MMM buvo didžiausia 20 amžiaus „ponzi“ finansinė schema, kurią vėliau pavyko aplenkti jau minėtajam Madoff.
Kompanija buvo įkurta 1989 metais, tačiau po keleto nesėkmingų prekybos bei finansinių paslaugų veiklų, 1994 metais bendrovė sukūrė „sėkmingą“ „ponzi“ modelį, žadantį net iki 1000% metinę grąžą nuo investuojamos sumos. Tokią, logiškai sunkiai paaiškinamą, grąžą kompanijos įkūrėjai grindė importo – eksporto veikla. Kadangi, kompanijos akcijos nebuvo kotiruojamos oficialioje biržoje, tai sudarė galimybę MMM vadovams patiems nustatyti akcijos kainą, tad 1994 metų pabaigoje kompanija iš tikro deklaravo 1000% dividendus ir pradėjo aktyvią reklaminę kampaniją. Reklaminė kampanija buvo išties labai sėkminga ir pačiame veiklos įkarštyje bendrovė išplatindavo akcijų už 50 mln. JAV dolerių prilygstančią sumą kasdien!
Kai kurie šaltiniai teigia, tuo metu MMM darbuotojai sunkiai pajėgdavo suskaičiuoti visus į bendrovę plaukiančius pinigus, tad juos imta skaičiuoti “pinigų kambariais”. Dar viena sėkmingo pinigų pritraukimo priežastis buvo ta, jog žlugus Sovietų sąjungai, išnyko senoji garantuoto darbo bei socialinės lygybės sistema (ar bent jos iliuzija), taip daugelio buvusių darbininkų ateitis tapo labai neapibrėžta. Tokioje situacijoje paslaptinga ir mažai suprantama “naujųjų laikų” finansų sistema daugeliui suteikė geresnio gyvenimo viltį. Skaičiuojama, kad šioje finansinėje piramidėje buvo iki 40 milijonų dalyvių. Finansinės piramidės schema veikė neilgai – apie puse metų. Kompanijos veikla buvo sustabdyta dėl mokesčių vengimo. Galiausiai bendrovė liko skolinga investuotojams apie 1.5 mlrd. JAV dolerių.
Įdomiausia yra tai, kad nepaisant to, kad dėl MMM kompanijos daugelis Rusijos piliečių prarado visas savo santaupas ir net 50 iš jų nusižudė, bendrovės vadovas ir vienas iš steigėjų Sergei Mavrodi, tais pačiais 1994 metais buvo išrinktas į valstybės dūmą. Jam pavyko įtikinti rinkėjus, kad dėl MMM bankroto kalta valstybė, kuri sustabdė bendrovės veiklą ir neva dėl to bendrovė negalėjo grąžinti pažadėtų lėšų investuotojams. Sergei Mavrodi buvo nuteistas tik 2007 metais, ketveriems su puse metų laisvės atėmimo. Investuotojai atgavo tik labai nedidelę dalį savo investuotų pinigų. Tuo tarpu tik išėjęs iš kalėjimo jis pradėjo naują „projektą“ – „MMM – 2011”.