Investiciniai fondai – populiariausia ir efektyviausia finansinė priemonė
Dabar, kai jau žinome, kokios yra pagrindinės turto klasės, kokiomis pelningumo bei rizikos charakteristikomis jos pasižymi bei kiek pinigų globaliai jos yra pritraukusios, reikėtų pereiti prie kito labai svarbaus klausimo „O kaip man į tas turto klases investuoti?“.
Šioje vietoje galima būtų išskirti du pagrindinius būdus. Pirmasis būdas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo patrauklesnis daugumai pradedančiųjų investuotojų, yra kai investuojama individualiai į asmeniškai atrinktas akcijas, obligacijas ar kitas finansines priemones.
Tačiau šiuo atveju individualiam investuotojui yra labai sudėtinga pasiekti „tikrąjį“ investicijų portfelio rizikos išskaidymą, nes retas kuris įsigis 100 ar daugiau skirtingų finansinių priemonių. Tokio investicijų portfelio suformavimas gali pareikalauti gana didelio pradinio kapitalo, jo administravimas „suvalgys“ labai daug laiko, o galutinė nauda gali būti mažai apčiuopiama.
Tuo tarpu antrasis variantas yra daug paprastesnis bei eiliniam investuotojui gerokai efektyvesnis – tai investavimas į investicinius fondus. Paklausite, kas yra tie investiciniai fondai?
Investiciniai fondai, kurie dar vadinami kolektyvinio investavimo subjektais – tai daugelio investuotojų sunešti pinigai, kurie gali būti investuojami į akcijas, obligacijas, pinigų rinkos priemones ar kitas finansines priemones bei jų derinius pagal iš anksto apibrėžtas taisykles. Šiuo metu kaip tik didžiąją dalį pasaulio finansinių aktyvų būtent ir valdo investiciniai fondai.
Investicinių fondų skirstymas
Daugumą investicinių fondų galima sugrupuoti į 3 tipus: akcijų, obligacijų ir mišriuosius. Toliau kaip tik smulkiau aprašysime kiekvieną iš paminėtų tipų.
Obligacijų investiciniai fondai pasižymi sąlyginai žemu rizikos laipsniu, mažesniais kainos svyravimais ir žema bei vidutine investicine grąža. Tokio tipo kolektyvinio investavimo subjektai tinkamiausi konservatyviems investuotojams, kurie nelinkę rizikuoti ar kuriems iki pensijos liko nedaug.
Akcijų investiciniai fondai pasižymi aukštu rizikos laipsniu, sąlyginai dideliais vertės svyravimais ir tikėtina didžiausia investicine grąža. Investuotojai, pasirinkę akcijų fondus, turi būti pasiruošę ženklioms kainų korekcijoms.
Na ir galiausiai mišraus tipo investiciniai fondai dažniausiai pasižymi vidutine rizika, plačiai išskaidytu investicijų portfeliu, vidutiniais kainų svyravimais ir vidutine investicijų grąža. Šis produktas yra tinkamiausias tiems investuotojams, kurie linkę prisiimti vidutinę riziką bei kurie siekia subalansuoto investicijų augimo.
Investicinių fondų privalumai
Kai jau žinome, kas tie investiciniai fondai bei kaip jie skirstomi, iš karto reikėtų paklausti, o kokia yra motyvacija investuoti naudojantis investiciniais fondais, o ne investuoti tiesiogiai?
Visų pirma tai infrastruktūra – kiekvienas investicinis fondas veikia pagal labai aiškiai bei griežtai aprašytas taisykles, kurios dažniausiai nurodomos fondo taisyklėse bei prospekte, turi konkrečią investavimo strategiją, kurią pastoviai peržiūri bei įgyvendina investicijų valdytojai, jie taip pat naudojasi analitikų bei maklerių paslaugomis, o kadangi valdo dideles pinigų sumas, tai ir informacija jiems yra lengviau prieinama, o prekybos mokesčiai mažesni.
Antras ir turbūt vienas iš pagrindinių motyvų, būtų diversifikacija. Ką tai reiškia? Apie diversifikavimą dar kalbėsime daug plačiau, tačiau trumpai tariant tai investicijų platus išskaidymas per regionus, šalis, sektorius ir pan. Kaip jau buvo minėta anksčiau, mažai tikėtina, kad individualus investuotojas asmeniškai investuos į 50 ar daugiau skirtingų bendrovių akcijų, tačiau standartiniam fondui tai yra visiškai normalu. O turėdamas daugiau pozicijų, fondas susimažina vadinamą sisteminę riziką ir vienos finansinės priemonės dideli nuostoliai neturės tokių neigiamų pasekmių viso portfelio rezultatams.
Trečias motyvas būtų prieinamumas, tai reiškia, kad nereikia turėti specifinių žinių bei didelių sumų, norint investuoti. Standartinį investicinį fondą galima įsigyti vos su 100 eurų suma (kartais užtenka ir 10 eurų), kai pavyzdžiui norint investuoti tiesiogiai į akcijas bei įsigyti ne vieną o tarkime 10 skirtingų pozicijų, gali prireikti ir kelių tūkstančių eurų.
Na ir paskutinis, tačiau ne ką mažesnis motyvas yra likvidumas. Fondo vienetų savininkas, t. y. investuotojas, turi galimybę bet kada parduoti savo turimus fondo vienetus, ir dažniausiai tą gali padaryti kiekvieną darbo dieną, o esant normalioms rinkos sąlygoms fondo valdytojas pinigus investuotojui perveda kelių dienų bėgyje.
Tačiau kalbant apie investicinius fondus reikia žinoti, kad ir jie nėra visi vienodi. Visų pirma juos galima grupuoti į aktyviai ir pasyviai valdomus (kitur dar vadinamus tradiciniais ir indeksiniais).
Taip pat galima investuoti į paprastuosius ir biržoje prekiaujamus investicinius fondus. Savo ruožtu biržoje prekiaujami investiciniai fondai gali tiek sekti tam tikrą indeksą, tiek būti valdomi aktyviai ir pan. Dėl visų šių skirtumų kyla elementarus klausimas: „Kuriuos iš jų yra geriau pasirinkti ir kodėl?“
Kas yra investicinis fondas?
Investicinis fondas – tai daugelio investuotojų sunešti pinigai, investuojami į akcijas, obligacijas, pinigų rinkos priemones, kitus vertybinius popierius ar jų derinius. Šių investicinių priemonių rinkinys vadinamas fondo investicijų portfeliu. Fondo turtas yra visų investicijų rinkinys ir piniginės lėšos. Laikui einant jis kinta – dėl gaunamų pajamų (dividendų ir palūkanų), pelno arba nuostolio, fondui pardavus investicinę priemonę, dėl padidėjusios arba sumažėjusios investicinių priemonių vertės, dėl naujų fondo dalyvių įmokėtų piniginių įnašų arba išeinančių iš fondo dalyvių atsiimamų pinigų.
Būsimam fondo dalyviui įmokėjus piniginį įnašą, pinigai konvertuojami į investicinius vienetus, atsižvelgiant į investicinio vieneto kainą. Pavyzdžiui, jei norintis investuoti į investicinį fondą asmuo įmoka 1000 eurų ir nustatoma, kad vieno investicinio vieneto (fondo akcijos) vertė lygi 100 eurų, tai naujojo fondo dalyvio sąskaitoje bus 10 investicinių vienetų, arba akcijų. Fondo turtas priklauso visiems fondo dalyviams, proporcingai jų turimų investicinių vienetų (fondo akcijų) skaičiui.
Investicinių fondų rūšys
Pagal tai, į kokias finansines priemones fondas investuoja, galima skirti tris pagrindines fondų rūšis: pinigų rinkos priemonių fondus, obligacijų (skolos vertybinių popierių) fondus ir akcijų (nuosavybės vertybinių popierių) fondus. Fondai gali būti ir mišrūs, pavyzdžiui, 30 procentų pinigų investuojama į akcijas, 70 procentų – į obligacijas. Fondai skiriasi pajamomis ir rizika. Dažniausiai galimybė gauti didesnes pajamas reiškia ir didesnius investicinio vieneto vertės svyravimus, t. y. didėja rizika uždirbti mažiau, nei tikėtasi, arba net atsiimti mažiau pinigų, nei buvo įdėta į fondą. To nereikėtų pamiršti renkantis fondą.
Pinigų rinkos priemonių fondai. Šie fondai yra mažesnės rizikos. Jų investicijų portfelius sudaro pinigų rinkos priemonės: bankų indėlių sertifikatai, komerciniai vekseliai, bankų akceptai, valstybės ar savivaldybės vekseliai ir pan. Šios pinigų rinkos priemonės reiškia trumpalaikį skolinimą patikimoms institucijoms: vyriausybei, savivaldybei, bankams ir kt. Pinigų rinkos priemonių fondams būdingos mažos, bet pastovios pajamos. Dėl mažo šių fondų pajamingumo reikėtų atsižvelgti į infliacijos riziką. Kai kainos šalyje auga sparčiai, pinigai (taip pat ir laikomi fonde) nuvertėja, todėl, jei fondo pajamingumas mažas, pajamos gali nekompensuoti pinigų nuvertėjimo. Tokiu atveju realių pajamų negaunama.
Obligacijų fondai. Šių fondų portfelį sudaro įvairios obligacijos, kurių terminai ir leidėjai gali skirtis. Obligacijų fondai teikia pastovias pajamas, kurios dažniausiai būna didesnės už pinigų rinkos priemonių fondų pajamas. Kadangi obligacijos gali būti labai įvairios, tai ir fondai, investuojantys į jas, gali labai skirtis pajamingumu ir rizika.
Akcijų fondai – tai fondai, investuojantys į akcijas. Akcijų fondai pasižymi dideliu pajamingumu ir didele rizika. Investavus trumpam laikui, galima nemažai uždirbti, tačiau gali atsitikti ir taip, kad susigrąžinsite kur kas mažiau, nei investavote. Akcijų fondo vertė gali kilti ir kristi labai greitai, fondo turtą sudarančių akcijų kainos gali svyruoti dėl daugelio priežasčių, pavyzdžiui, dėl bendrų ekonominių sąlygų ar tam tikrų produktų paklausos pokyčių. Dažniausiai fondo turto nuvertėjimą nepalankiu metu kompensuoja fondo turto vertės augimas, kai ekonominės sąlygos yra palankios. Dėl tokių turto vertės svyravimų į akcijų fondus patariama investuoti ilgam laikui.
Akcijų fondų gali būti įvairių. Augimo fondai investuoja į perspektyvių įmonių akcijas ir tikisi, kad šių akcijų kaina kils. Pajamų fondai investuoja į akcijas, už kurias reguliariai gaunami dividendai. Indekso fondai investuoja į akcijas, kurios sudaro pasirinktą indeksą. Indeksas – tai rodiklis, kuris parodo, ar tam tikrų įmonių akcijų kainos kyla, ar krinta. Pavyzdžiui, jei indeksą sudaro 50 didžiausių šalies įmonių, toks indekso fondas investuos į 50 didžiausių šalies įmonių akcijas.
Šakiniai fondai specializuojasi investuodami į akcijas tam tikroje ūkio šakoje ar segmente, pavyzdžiui, į technologijos bendrovių arba vartojimo prekių gamintojų akcijas.
Fondų fondai. Šių fondų turtas yra netiesiogiai investuojamas į akcijas, obligacijas, pinigų rinkos priemones, įsigyjant kitų kolektyvinio investavimo subjektų vienetų ar akcijų. Fondų fondai kuriami siekiant užtikrinti didesnį investicijų diversifikaciją, nei jos diversifikuojamos investuojant į vieną įprastinį kolektyvinio investavimo subjektą. Į šiuos fondus siūloma investuoti mažą investavimo patirtį turintiems asmenims. Paprastai fondų fondo mokesčiai būna didesni nei įprasto investicinio fondo, nes fondų fondas neišvengia dvigubo apmokestinimo, t. y. be fondų fondo valdytojo nustatytų atskaitymų, taikomi ir kitų fondų, į kuriuos investuojamas fondų fondo turtas, atskaitymai.
Mišrūs fondai savo lėšas paskirsto investuodami į akcijas, obligacijas ir pinigų rinkos priemones.
Išlaidos ir mokesčiai
Išlaidos ir mokesčiai mažina fondo turto vertę. Fondai patiria įvairių išlaidų, pavyzdžiui, investicijų valdymo, rinkodaros, investicinių vienetų platinimo ir pan. Šias ir kitas išlaidas bei mokesčius tiesiogiai ar netiesiogiai padengia investuotojai, t. y. fondo dalyviai. Tiesioginiai mokesčiai turi didelę įtaką investuojant trumpam laikui, o netiesioginiai – ilgam. Dažniausiai taikomi įvairūs dalyvio mokesčiai.
Dalyvio mokesčiai
Platinimo mokestis – tai tiesioginis mokestis, mokamas platintojui perkant fondo investicinius vienetus, dažniausiai jis skaičiuojamas kaip įmokamos sumos procentais. Pavyzdžiui, jei investuotojas įmoka 1000 eurų, o platinimo mokestis yra 2 įmokėtos sumos procentai, tai 20 eurų atitenka platintojui kaip mokestis, o 980 eurų patenka į fondą kaip įnašas.
Išpirkimo mokestis – tiesioginis mokestis, mokamas investavimo laikotarpio pabaigoje, išperkant investicinius vienetus. Pavyzdžiui, fondo dalyvis savo sąskaitoje turi 10 investicinių vienetų, o vieneto vertė yra 200 eurų. Fondo dalyvis gali pasiimti iš fondo pinigus, t. y. paprašyti, kad investiciniai vienetai būtų išpirkti. Jei išpirkimo mokestis yra 2 proc., dalyvis atsiims ne visus 2000 eurų, bet 1960 eurų, nes 40 eurų jis turės sumokėti kaip išpirkimo mokestį.
Sėkmės mokestis – tai atlyginimas valdymo įmonei, priklausantis nuo rezultatų. Sėkmės mokestis gali būti apskaičiuojamas skirtingai, tačiau dažniausiai jis priklauso nuo turto vertės prieaugio per tam tikrą laikotarpį. Praktikoje dažniausiai taikomas aukščiausios pasiektos ribos principas (angl. high water mark – HWM), t. y. sėkmės mokestis skaičiuojamas, jei fondo vieneto vertė yra didesnė nei bet kuri anksčiau buvusi didžiausia vieneto vertė. Tokio principo taikymas užtikrina, kad kritus rinkoms ir fondo vieneto vertei, fondo valdytojai negaus sėkmės mokesčio, kol nepanaikins patirto nuostolio. Tai reiškia, kad investuotojams neteks du kartus sumokėti už investicijų vertės augimą (jei vieneto vertė kilo, krito, paskui vėl augo).
Fondo išlaidos
Atlyginimas valdymo įmonei (fondo valdytojui) – tai mokestis už turto valdymą, įskaitant investicinių sprendimų priėmimą ir vykdymą, administracines išlaidas, rinkodaros bei kitas su fondo valdymu susijusias išlaidas. Šis mokestis išskaičiuojamas iš fondo turto, kaip ir kiti netiesioginiai mokesčiai, todėl fondo dalyvis nežino konkrečios sumokėtos sumos.
Atlyginimas depozitoriumui (bankui) – mokestis už turto saugojimą, įskaitant sąskaitų tvarkymą, užtikrinimą, kad operacijos su fondo turtu vykdomos nepažeidžiant teisės aktų, ir kitas depozitoriumo teikiamas paslaugas. Šis mokestis irgi yra netiesioginis, jis mokamas kaip atlyginimas valdymo įmonei.
Atlyginimas finansų tarpininkui – tai komisinis atlygis finansų maklerio įmonei arba banko finansų maklerio skyriui už vertybinių popierių pirkimą ar pardavimą, kai fondo valdytojas paveda nupirkti ar parduoti akcijas, obligacijas ar kitus vertybinius popierius. Šis mokestis yra netiesioginis, jis būna didesnis, kai fondas dažnai perka ir parduoda vertybinius popierius (aktyviai prekiauja), o ne juos nuperka ir ilgai laiko.
Bendrasis išlaidų koeficientas – tai koeficientas, parodantis netiesioginių išlaidų ir mokesčių dydį per ataskaitinį laikotarpį (metus). Kuo didesnis koeficientas, tuo didesnes netiesiogines išlaidas fondas patiria. Bendrąjį išlaidų koeficientą galima rasti investicinių fondų ataskaitose ir pagrindinės informacijos investuotojams dokumente.
Čia išvardyti tik pagrindiniai mokesčiai ir išlaidos, baigtinis mokesčių ir išlaidų sąrašas pateikiamas fondo taisyklėse ir jo prospekte. Be to, fondo prospekte nurodomas ir maksimalus fondo išlaidų dydis.
Aktyvūs investiciniai fondai prieš pasyviuosius
Dauguma investuotojų, bent jau Lietuvoje, daugiau žino apie aktyviai valdomus arba tradicinius investicinius fondus. Taip yra dėl labai paprastos priežasties – Lietuvoje šiuo metu yra tik vienas investicinis fondas, kuris veikia pagal pasyvią investavimo strategiją ir seka OMX Baltic Benchmark indeksą, visi kiti fondai yra tradiciniai, valdomi aktyviai.
Koks gi iš tiesų yra skirtumas tarp aktyvių ir pasyvių investicinių fondų? Aktyvią strategiją propaguojantis investicinis fondas taiko įvairius analizės metodus, siekdamas atrinkti „perspektyviausias“ finansines priemones, kurių vertė tikėtina didės labiau nei tos rinkos, kurioje yra investuojama, bendrinis indeksas (kalbant apie aktyvius akcijų fondus atrinkimo procese dažniausiai yra naudojama fundamentali analizė, tačiau gali būti naudojamos ir kitos analizės rūšys). Taip valdytojas tikisi pasiekti didesnę investicijų grąžą, tačiau dažniausiai tokių fondų metinis valdymo mokestis būna didesnis dėl didesnių darbo išlaidų.
Tuo tarpu pasyviai valdomas investicinis fondas nesistengia atrinkinėti „perspektyviausių“ finansinių priemonių, o priešingai – investuoja į visą rinką. Tokio fondo tikslas – kuo įmanoma tiksliau atkartoti tos rinkos, kurioje yra investuojama, bendrinį indeksą. Būtent dėl šio tikslo tokie fondai labai dažnai yra vadinami indeksiniais investiciniais fondais, o dėl mažai darbui imlios specifikos jų taikomi valdymo mokesčiai dažniausiai būna kelis kartus mažesnis lyginant su aktyviais fondais.
Kokį stilių geriau pasirinkti ilgalaikėje perspektyvoje?
Be abejo, šioje vietoje daugelis pradedančiųjų investuotojų iš karto pasakys, kam investuoti į visą rinką, t. y. tuo pačiu ir į prastas kompanijas, jei galima atrinkti pačias geriausias ir investuoti tik į jas.
Skamba labai logiškai, tačiau tą padaryti yra ypač sudėtinga. Per ilgą laikotarpį, net ir profesionaliems valdytojams, yra labai sudėtinga pastoviai atrinkti pačias geriausias finansines priemones, o ir papildomai generuojama ekonominė nauda nėra tokia didelė, kaip kad dauguma investuotojų įsivaizduoja.
Reikia suprasti, kad visi investuotojai vienu metu negali uždirbti daugiau nei rinka. Tai reiškia, kad jei vienais metais kažkam pavyko aplenkti rinką, tai kažkas kitas tais pačiais metais turi uždirbti mažiau nei rinka.
Plius tikimybė, kad tam pačiam valdytojui pastoviai pavyks uždirbti daugiau nei rinkos vidurkis su kiekvienais metais vis mažėja. Pagal Vanguard Group atliktą tyrimą, nuo 1980 iki 2008 metų, t. y. per 29 metų istoriją, buvo tik 9 metai (31%), kai pusė ir daugiau valdytojų sugebėjo aplenkti savo palyginamąjį indeksą S&P 500.
Kita labai svarbi išvada, kurią padarė tyrimo autoriai, yra ta, kad su kiekvienais sekančiais metais tikimybė, kad aktyviam fondui pavyks aplenkti rinkos vidurkį, mažėja. Tarkime po penkerių metų ji smunka iki 15%, o investuojant 10 metų tikimybė, kad pataikysite investuoti į aktyvų fondą, kuris aplenks savo palyginamąjį indekso, sumažėja net iki 9%.
Taigi esminis skirtumas, kodėl pasyvią strategiją propaguojantys investiciniai fondai per ilgą laikotarpį sugeneruoja geresnius rezultatus yra mažesni mokesčiai.
Tarkime aktyvią strategiją taikantis valdytojas per ilgą laikotarpį sugeba pasiekti 2% didesnę metinę investicijų grąžą nei rinkos vidurkis, tačiau jo taikomas valdymo mokestis yra lygus 2%, plius aktyviai valdydamas fondą jis turi atlikti daugiau sandorių, kas vėlgi kainuoja ir per metus gali sudaryti nuo 0.2% iki 1% papildomų išlaidų nuo turto. Tuo tarpu pasyviai valdomo investicinio fondo metinės išlaidos gali būti vos 0.05 – 0.5%, o ir papildomų operacijų yra daroma labai mažai. Štai toks ir skirtumas.